„Pastatai yra šlykštu, architektūra yra gražu... Pastatas yra bjauri ekonominių aplinkybių ir begalinių derybų kompromisinė išraiška. Tai tik didelės beprasmės gamtinių išteklių sankaupos, sunkiai prisitaikančios prie greitai besikeičiančio šiandieninio pasaulio.

Architektūra nėra pastatas. Architektūra yra viskas aplink statymą. Architektūra kuria ir formuoja vertingiausią ir nuostabiausią moderniojo pasaulio fenomeną: erdvę." Tokiais idėjiniais leitmotyvais Aronas Betsky, 11-osios tarptautinės Venecijos architektūros bienalės kuratorius, pristato pagrindinę parodos „Kitur: architektūra anapus pastato" („Out there: architecture beyond the building") koncepcinę ašį.

Tai paroda ne apie aukščiausią pastatą, ilgiausią tiltą ar ištaigingiausią rezidenciją. Ši paroda skirta eksperimentinei architektūrai, jos trumpai istorijai, šiandienos ir ateities perspektyvoms. Kodėl eksperimentinei architektūrai skiriama tiek dėmesio?

Architektūrinis eksperimentas yra autonominė erdvė, kur architektai išsilaisvina nuo ekonominių, socialinių ir politinių „varžtų" plačiąja prasme. Čia nereikia galvoti apie užsakovų norus ir poreikius, ekonomines, socialines ir politines aplinkybes. Nereikia jaudintis dėl rangovų ar efektyvios projekto realizacijos. Anot A. Betsky, eksperimentas - tai architektūra dėl architektūros, kur pasitelkiant įvairių disciplinų patirtį ieškoma kitų žiūrėjimo taškų, galinčių pasiūlyti kokybiškai naują suvokimą. Juk savirefleksija yra vitališkumo dinamikos.

Neabejotinu šiųmetinės bienalės privalumu reikėtų laikyti sėkmingą nemažos dalies nacionalinių paviljonų integraciją į bienalės parodos diskursą. Išskirtinio dėmesio sulaukė Lenkijos, Belgijos, Estijos ir kitų šalių architektūriniai projektai. Lenkijos paviljone pristatytas bendras Nicolas Grospierre'o ir Kobaso Laksos projektas „Viešbutis Lenkija. Pomirtinis pastatų gyvenimas" (komisarė Agnieszka Morawiñska, kuratoriai Grzegorz Piątek ir Jarosùaw Trybuú) aktualizuoja pastatų universalumo ir potencialo klausimą. Paviljono kuratoriai pastebi, kad šiandienė architektūra dėl užsakovų ir architektų egoizmo yra tapusi griozdiška ir nelanksti. Architektūra yra traktuojama kaip amžina, paneigianti istorinę patirtį ir akla ateičiai. Tuo tarpu patirtis rodo, kad geriausiai laiko ir besikeičiančių epochų poreikius išgyveno tie pastatai, kurie gali keistis. Geriausiai tai būtų galima iliustruoti Romos panteonu - dabar bažnyčia, ir Backside'o elektrine Londone - dabar „Tate Modern" meno muziejus.

Antrinant šioms idėjoms, Lenkijos paviljonas buvo simboliškai transformuotas į viešbutį, paraleliai pristatant N. Grospierre'o ir K. Laksos fotografijų ir fotomontažų ciklą, kuriame užfiksuoti reikšmingiausi nauji pastarojo laikotarpio pastatai ir ironiškos futuristinės vizijos, kaip šie pastatai funkcionuos ateityje. Menininkų vizijose naujasis Frederiko Chopino tarptautinio oro uosto antrasis terminalas, dėl ekonominės krizės sumažėjus lėktuvų keleivių skaičiui ir išaugus maisto produktų paklausai, tampa stambia galvijų ferma. Normano Fosterio ir partnerių projektuotas biurų pastatas Varšuvos priemiestyje dėl pablogėjusios kriminogeninės situacijos transformuojamas į kalėjimą. O suskaitmeninus knygas ir visą jų turinį sukėlus į internetą, naujoji Varšuvos universiteto biblioteka tampa dar vienu prekybos centru ir t.t.

Belgijos nacionaliniame paviljone architektų grupė „Kersten Geers David Van Severen" (KGDVS) pristatė specialiai bienalei sukurtą įvietintą projektą „1907... Pobūviui pasibaigus" (komisaras - Moriz Küng). Praėję metai buvo jubiliejiniai Belgijos paviljonui. Prieš šimtą metų statytas paviljonas, be kita ko, buvo pirmasis užsienio šalies paviljonas Giardini soduose. Rengiant nacionalinę atranką šių metų paviljonui, jubiliejinei datai buvo parodyta ypač daug dėmesio. Konkurse dalyvaujančių architektų buvo paprašyta pasiūlyti 1 : 1 mastelio projektus, kurie užtikrintų žiūrovo ir objekto fizinį interaktyvumą, reflektuotų šio paviljono istoriją, kultūrinę ir fizinę aplinką.

Konkurso laureatai KGDVS architektų biuras pasiūlė paversti istorinį paviljoną parodos objektu. Pasitelkę lakonišką, bet efektyvią „balto kubo" strategiją, architektai aptvėrė paviljono fasadą aklina 7 metrų aukščio galvanizuoto plieno lakštų užtvara, kuri atskyrė paviljoną nuo aplinkinio konteksto, o kartu eliminavo ir paties pastato istorinę architektūrą.

Prieš patekdami į paviljono vidų, lankytojai turėjo praeiti uždarą tamsų koridorių, kuris emociškai paruošia persikėlimui į kitą erdvę. Ši kelionė, turinti kažkiek transcendentalumo užuominų, pasibaigia amorfinėje erdvėje, kurios vienintelės koordinatės - poros centimetrų konfeti sluoksnis, keletas padrikai išdėstytų kėdžių ir vieniša „epitafinė" fotografija. Projektui „1907... Pobūviui pasibaigus" pasitelkta atskirties, eliminavimo, dekontekstualizavimo strategija, be tiesioginės manipuliacijos žiūrovų pojūčiais ir vaizdiniais, veikia kaip užuomina į gilesnes socialines, politines ir ekologines problemas.

Priešistorinėse bendruomenėse pasaulėvaizdžio ir erdvės kūrimas buvo matuojamas nuo kaimo centre įbesto stulpo (sakralinės koordinatės, pasaulio centro) iki kaimo aptvaro, ženklinusio sakralaus pasaulio ribas, o šiandienėje visuomenėje „sakralaus" pasaulio ribas ženklina infrastruktūra. Erdvė už infrastruktūros tinklų ribos yra ekskomunikuota, chaotiška, nekontroliuojama, NENAUDINGA. Tai erdvė, kurioje neveikia „sakralūs" egzistencialistinio vartojimo principai.

Estijos pasiūlytas projektas „Dujotiekis" („Gas Pipe") būtent ir siekia atkreipti dėmesį į vis didėjančius infrastruktūros mastelius ir jos augančią (geo)politinę, ekonominę, socialinę įtaką erdvės formavimui. Atvirai referuodami į kontroversišką „Pietų srauto" („Nord Stream") dujotiekio projektą, estų architektai Maarja Kask, Neeme Külmiras ir Ralfas Lõoke Giardini soduose nutiesė 1 : 1 mastelio 63 metrų ilgio dujų vamzdį tarp Rusijos ir Vokietijos paviljonų. Be jokių abejonių, ši provokacija pataikė tiesiai į dešimtuką tiek bienalės diskurso atžvilgiu, tiek savo aktualumu.

Vienu iš bienalės favoritų galima būtų pavadinti režisierių Ila Bekos ir Louise Lemoine filmą „Koolhaaso namo biografija" („Koolhaas Houselife"). 58 minučių filmas pristato vieną šiuolaikinės architektūros šedevrų - 1998 metais Bordo mieste olandų architekto Remo Koolhaaso suprojektuotą privatų gyvenamąjį namą Maison â Bordeaux. Tai yra pirmasis režisierių darbas iš serijos „Gyvoji architektūra" („Living architecture"), kuria autorės ieško naujų būdų pristatyti šiuolaikinę architektūrą. Kitaip nei mums įprastuose tokio pobūdžio filmuose, kur išimtinai kalbinami profesionalai, kuriamas pompastiškas, idealizuotas ir vienpusiškai pozityvus įvaizdis, šį kartą galimybė pristatyti šedevrą suteikiama samdomai namų šeimininkei - Guadelupei Acedo.

Filmo siužetas remiasi kasdieninės prižiūrėtojos veiklos fiksavimu, kartkartėmis įtraukiant G. Acedo asmeninius komentarus ir profesines pastabas apie šedevro priežiūrą. Nuoseklus priežiūros darbų fiksavimas netikėtai atskleidžia beviltiškai sudėtingą pastato tvarkymo rutiną: nuolatiniai rūpesčiai dėl per siaurų laiptų, sunkiai pasiekiami langai, prastas pastato konstrukcijų sandarumas, morališkai pasenusios durų ir sienų varstymo sistemos, nefunkcionalios palangės ir t.t. Filmo kulminacija tampa pasikartojanti G. Acedo pašnibždomis ištarta mintis: „Jei būtų mano valia, aš tikrai nebūčiau stačiusi tokio namo."

Filmas „Koolhaaso namo biografija" nedviprasmiškai kvestionuoja šiuolaikinės aukštosios architektūros praktiškumo ir funkcionalumo aspektus, priverčia dar kartą susimąstyti apie architektų ir užsakovų egocentrizmo keliamas grėsmes.

Žiūrėdamas šį filmą prisiminiau pasaką apie tris paršiukus ir vilką, kur vienas paršiukas stato šiaudinį namą, kitas - medinį, o trečias - mūrinį. Deja, niekaip negalėjau prisiminti tos pasakos moralo (jei toks yra). Nors šiuo atveju moralas gali būti ir toks, kad jei tavęs nėra Venecijos architektūros bienalėje, tavęs išvis nėra pasauliniame architektūros žemėlapyje.