Vokiečius padalijo neseniai ekranuose pasirodęs Maxo Färberböcko filmas "Anonimas. Moteris Berlyne" ("Anonyma - Eine Frau In Berlin", Vokietija, Lenkija, 2008). Tai pirmasis vaidybinis filmas, atvirai prabilęs apie šimtų tūkstančių Raudonosios Armijos išprievartautų vokiečių moterų dramą.

...Berlynas, 1945-ųjų balandis. Į griuvėsiais virtusią Trečiojo reicho sostinę įžengia rusai. Vyrai žuvo, gindami miestą. Moterys ir vaikai slepiasi rūsiuose. Tačiau ir ten nesaugu. Iš viršaus pasigirsta: "Frauen, komm." Rūsyje pasirodo raudonarmiečiai, jie tempia moteris ir vėliau jas be gailesčio prievartauja. Tai - vienas iš spalio pabaigoje Vokietijos ekranuose pasirodžiusio Maxo Färberböcko filmo "Anonimas. Moteris Berlyne" epizodų. (Filmo premjera rugsėjį įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje.) Anksčiau niekas nesiryžo imtis masinių prievartavimų temos. Tačiau režisierius, sukūręs taip pat prieštaringai priimtą filmą "Emė ir Jaguaras" (1999) apie nuo nacių besislapstančios žydės ir vokietės meilę Trečiojo reicho laikais, ir šįkart nepabūgo kontroversijų.

Kareivių prievartaujama anoniminė filmo herojė (Nina Hoss) desperatiškai ieško išsigelbėjimo sau ir kitoms moterims, su kuriomis jai tenka dalytis rusų okupacinės zonos kasdienybe. Ji rašo dienoraštį, kurį vėliau parodys vyrui, norėdama paaiškinti savo elgesį. Po dar vieno išprievartavimo ji tampa sovietų karininko Andrejaus (Jevgenijus Sidichinas) meiluže. Karininkas saugo moterį nuo savo pavaldinių. Tačiau tai, kas turėjo būti savisaugos instinkto pasireiškimu, tampa jausmu.

Britų dienraščio "The Times" apžvalgininkas atkreipia dėmesį į tai, kad filme gali pasirodyti, jog tarp karininko ir vokietės atsiranda meilės ryšys. Tačiau skaitant anoniminės autorės dienoraštį akivaizdu, kad tai grynai funkcionalūs santykiai, kuriems greičiau būdingos švelnumo, nei meilės akimirkos.

Filmo pagrindas - vokiečių žurnalistės ir fotografės Martos Hillers dienoraštis. Kelis mėnesius (nuo 1945-ųjų balandžio 20 d., kai per savo gimtadienį nusižudė Hitleris, iki 1945-ųjų liepos) ji užrašinėjo tai, kas vyko Vokietijos sostinėje įžengus rusams. Hillers išleido dienoraštį 6-ojo dešimtmečio pradžioje, pasirašiusi Anonimo vardu. Dienoraštis buvo pasmerktas kartu su jo nežinoma autore. Pasipiktinimo būta tokio stipraus, kad Hillers uždraudė knygą perspausdinti. Tai buvo galima padaryti tik po jos mirties. Vokietijoje masiniai prievartavimai ne vieną dešimtmetį buvo tabu. Traumą išgyvenančios aukos nenorėjo kalbėti apie tai, ką patyrė. Konservatyviojoje Vakarų Vokietijoje tai buvo pernelyg "gėdinga" tema, kad apie ją būtų galima kalbėti viešai. Rytų Vokietijoje ši tema buvo itin griežtai draudžiama, nes Raudonoji Armija buvo pateikiama tik kaip išvaduotoja, padėjusi atsirasti komunistinei vokiečių valstybei.

Tačiau išprievartautų vokiečių skaičius buvo milžiniškas: istorikai kalba apie du milijonus moterų, kurių amžius - nuo 8 iki 80 metų. Daugelis iš jų buvo išprievartautos ne vieną kartą. Vien Berlyne, kuriame vyksta filmo veiksmas, buvo išprievartauta per 110 tūkstančių moterų. Kas dešimta arba buvo nužudyta, arba mirė dėl smarkių sumušimų. Vokiečių skaitytojai Hillers knygą pastebėjo tik 2003-aisiais. Naujas jos leidimas sulaukė apdovanojimų, reikšmingų recenzijų ir tapo bestseleriu. Knyga buvo išversta į kitas kalbas ir išgarsėjo už Vokietijos ribų. Autorė buvo mirusi prieš dvejus metus, 2001-aisiais, sulaukusi 90 metų.

Vokiečių žiūrovai priėmė Färberböcko filmą prieštaringai. Vieni kritikai jį giria už tai, kad ėmėsi sunkios ir skausmingos temos, kiti jaučiasi giliai įžeisti. "Spiegel" recenzentą filmas nuvylė. Kritiko priekaištų nusipelnė politinis korektiškumas ir paviršutiniški personažai. "Die Zeit" giria režisierių už drąsą, už tai, kad ėmėsi tabuizuotos temos, ir pažymi, kad filmas tiksliai atskleidžia, prie ko atvedė vokiečius Hitlerio valdymas.

Kai kurie filmo dialogai kelia siaubą. "Sveika, kiek kartų?" - "Keturis." Taip sveikinasi filmo herojės. Suprantama, kad kalbama apie tai, kiek kartų mergina buvo išprievartauta. Kritikai taip pat giria režisierių už tai, kad nerodo sovietų kareivių kaip pabaisų, tik kaip žmones, kurie gyvena nežmoniškais laikais. Tačiau "Suddeutche Zeitung" pabrėžia, kad filmas tik sujaudina, bet nesugeba iš tikrųjų sukrėsti žiūrovų. Dienraštis klausia, ar Hillers aprašytą siaubą apskritai įmanoma nufilmuoti. "Frankfurter Allgemeine Zeitung" kritikas tvirtina, kad skausmingas vokiečių istorijos tarpsnis filme yra kupinas kičo, todėl jis neturi nieko bendra su tikrove. Jis pabrėžia, kad tema filme perteikta ypač banaliai. Pasak "Rheinzeitung" kritiko, režisieriui nepavyko perteikti herojės kančių, todėl žiūrovai lieka abejingi jos likimui.

Filme netikėtai iškyla dar viena tema - tai, kaip rodomi vokiečių vyrai. Tai jie pradėjo karą, o paskui nesugebėjo suprasti, kad kainą vietoj jų sumokėjo žmonos. Grįžęs į namus ir perskaitęs dienoraštį, pagrindinės herojės vyras pasipiktinęs sako, kad ji elgėsi kaip begėdiška kalė. Toks požiūris į aukas buvo gana visuotinas. Knygos autorė pabrėžia, kad iš pradžių vokietės laisvai viena su kita aptarinėjo patirtą prievartą. Tačiau grįžus vyrams prievartavimas tapo savotiška gėdinga šeimos paslaptimi. Pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Nina Hoss sako: "Vokiečių kareiviai grįžo iš karo. Jie nenorėjo nieko girdėti apie savo žmonų, dukterų ir net motinų išniekinimą. Tai buvo dviguba tyla: vyrai tylėjo apie tai, ką patyrė fronte, moterys - apie savo kančias."

Kartu su filmo "Moteris Berlyne" premjera prasidėjo mokslinis projektas, kurio dalyviai tikisi praėjus 60 metų surasti dalį prievartavimų aukų. Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai filme parodyti 1945-ųjų pavasario įvykiai, jis, be abejo, papasakos plačiai auditorijai apie Antrojo pasaulinio karo prievartos problemą. Būtent to tikisi mokslininkas Phillipas Kuwertas, kuris Rytų Vokietijoje, Greifsvaldo universitete, įgyvendina šį projektą. Jo tikslas - ištirti psichologines traumas, kurias patyrė tuomet išprievartautos moterys. Kuwertas pripažįsta, kad vokiečių - nacistinės Vokietijos - pradėto karo aukų klausimas yra labai jautrus ir nedviprasmiškas, ypač turint omenyje Holokausto aukų kančias. Kuwertas tvirtina, kad "vokiečiams labai sunku priskirti save karo aukoms". Jis pabrėžia, kad jokiu būdu nenori teigti, esą vokietės buvo vienintelės seksualinės prievartos aukos. Jo tyrime, aukos ir kaltininko tautybė nėra svarbi, juolab kad mokslininkas palaiko ryšius su panašią temą gvildenančiais ukrainiečių ir rusų mokslininkais. Nors filme "Moteris Berlyne" kalbama apie prievartavimus Rytų Vokietijoje, Vakaruose moterys taip pat tapdavo prievartos aukomis. Šimtai amerikiečių ir prancūzų karių už tai buvo teisiami karo tribunolo. Beje, britų nuteista buvo daug mažiau. Rusai taip pat kartais buvo teisiami, bet dauguma prievartautojų išvengė teisingumo.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė