Šį rudenį kino teatruose tarp katinų garfildų, geriausių draugų merginų, pjūklų, seksturų bei šiukšlynų princų sugebėjo įsisprausti ir du nauji lietuviški filmai. Tai Giedrės Beinoriūtės trumpametražis filmas "Balkonas" bei Valdo Navasaičio vaidybinis filmas "Perpetuum mobile". Valdas Navasaitis su naujuoju filmu į kino ekranus grįžta beveik po dešimties metų - 1999 metais buvo pristatytas pirmasis jo vaidybinis filmas "Kiemas".

Pagrindiniai naujojo filmo personažai - trisdešimtmečiai draugai, pažįstami nuo vaikystės. Ronas (Dainius Gavenonis) pameta šeimą, išeina iš darbo kažkokioje laboratorijoje, kur darė kažkokius tyrimus, gyvena pas draugę Margo (Viktorija Kuodytė), nuolat geria ir lošia kito draugo Adi (Ramūnas Cicėnas) bare. Ronas užmezga romaną su nuotykių ieškotoja Dina (Julija Goyd) ir su ja apsigyvena kito draugo tuščiame bute. Galiausiai Ronas baisiai prisigeria, visiškai prasilošia, jam tenka sprukti su apsivogusia Dina nuo juos persekiojančių Adi apsauginių ir apsigyventi mažame žvejų kaimelyje.

Niekam ne naujiena, kad Navasaitis yra vienas stipriausių ir žinomiausių dokumentinių filmų kūrėjų, kaip Audrius Stonys ir Arūnas Matelis. Vizualioji jo filmų pusė tikrai stipri. Kažkada Skirmantas Valiulis apie Navasaičio filmus rašė: "Žiūri į peizažą, o jautiesi kaip skaitydamas M. Prousto romaną "Prarasto laiko beieškant", pabyra vaikystės prisiminimai, pomėgiai, potyriai..." Taip, gražus pagyrimas autorinei poetinei dokumentikai. Tačiau ar vaizdingumo prioritetas ir siužeto abstraktumas pasiteisina, kai tokia poetinės dokumentikos stilistika perkeliama į vaidybinį filmą?

Žiniasklaidai "Perpetuum mobile" buvo pristatytas kaip "drama, pasakojanti apie dabartinių trisdešimtmečių kartos vertybių krizę". Kalbant apie vizualumą, filmas gražus, akis galima pailsinti stebint ilgus ir statiškus gamtovaizdžio kadrus, Ventės rago vietinių gyventojų žieduojamus arba virš stiklinio vandens pilkame danguje skrendančius paukščius. Tačiau, kaip paaiškėjo pasižiūrėjus filmą, pagrindinį vaidmenį vaidina ne žmonės, o cigaretės. Jos filme bent turi pradžią ir pabaigą, turi savo tikslą - būti surūkytos, o trisdešimtmečiai viso filmo metu trinasi tose pačiose vietose be tikslo: sėdi bare, vaikšto po miestą sekdami vienas kitą, važinėja mašina, kažkam veža pinigus, retkarčiais atvažiuoja su prabangia mašina pavedžioti šuns ir dar nueina vienąkart susitikti su prarasta šeima į bažnyčią. Tačiau daugiausia dėmesio skiriama lošimui, alkoholiui ir cigaretėms. Filmo dialogai labai lakoniški ir dažnai neadekvatūs, betiksliai, ir kartais tampa neaišku, kokiu principu siejami atskiri kadrai. Meniniu? Be to, keistai tendencingas modernių, bet visai negyvų apartamentų vaizdavimas lietuviškuose filmuose - kažin, ar daug trisdešimtmečių gali tokius turėti. Taip ir baigiasi filmas - ir niekas, nei herojai, nei žiūrovai, nesupranta, kas įvyko arba kokia šios ekrane parodytos gyvenimo atkarpos prasmė.

Gal įvykti nieko ir neturėjo, nes Navasaitis yra iš tos kūrėjų kartos, kuri labiau pasitiki ne žodžiais ir siužetu, o vizualine raiška. Tačiau kas atsitinka, kai vizualioji raiška stipri, bet nesugebama užpildyti negyvenimiškų ir abstrakčių situacijų, nieko nesakančių dialogų? Taigi, kur ta vertybių krizė? Kokios tos vertybės? Bandymas tai išsiaiškinti paskęsta abstrakčiuose svarstymuose: "Kaip tai vadinasi?" - "Kas?" - "Kai lapai krinta". - "Defoliacija". - "O kai auga?" - "Vegetacija". - "Skamba geriau. O kai paukščiai išskrenda, migracija?" - "Migracija..." - "Defoliacija, vegetacija, migracija, visai kaip žmonės." O gal žmonija?

Viename interviu režisierius teigė, kad stengtis papasakoti istoriją yra vienas paviršutiniškumo bruožų, kad būtent tada kūrėjas pradeda galvoti apie tuos, kurie žiūrės filmą. Nejaugi galima taip viską nurašyti - juk daug garsių autorinio kino režisierių pasakodavo istorijas ir tikrai nebandydavo "sulįsti į priimtinesnę formą", bet ar todėl jų filmai tapdavo "iškastruoti"? Pavyzdžiui, Abbaso Kiarostami filme "Vyšnių skonis" taip pat mažai dialogų, kartais jiems taip pat stinga logikos, bet filmas nepraranda ryšio su gyvenimu - ir tai yra jo stiprybė. Galima sakyti, kad iraniečių (iš)gyvenimai kitokie, bet lietuviai taip pat nestokoja skaudžios patirties. Gal "Perpetuum mobile" visai ir nereikėjo jokių dialogų, nes jie filmą tik gadino. Dinai pasakius "noriu pasimylėti", Ronui nieko kito neliko, kaip nereaguoti ar nusiprunkšti, nes labiau neįtikinamai tai nuskambėti negalėjo. Nepaisant dirbtinų dialogų, aktorių vaidyba stipri. Dainius Gavenonis įtikinamai atrodo bet kokioje situacijoje, net ir nežinia kur "pasiųsdamas" buvusią žmoną. Tik Julija Goyd, manieringai dėliodama lūpas, veikiau vaidina Millą Jovovich.

Visiems, kurie domisi naujuoju lietuvišku kinu, verta pasižiūrėti "Perpetuum mobile". Tačiau prieš einant į kino teatrą (kad netektų nusivilti) siūlyčiau susipažinti su režisieriaus mintimis: "Negalvoju, kam bus skirtas tas filmas, kurį darau. Tam, kam patiks. Tikslai yra asmeniški ir netgi, sakyčiau, egoistiški. Pas mus nėra kino pramonės ir kino rinkos, kad būtų galima tikslingai ir naudingai (pačiai pramonei) orientuoti produktą. Be to, nemanau, kad lietuviškam kinui apskritai galima pritaikyti vartojimo sąvoką ir taip susiaurinti jo prasmę."

Ne visi Lietuvos žiūrovai tokie vartotojai, kaip kad įsivaizduojama. Gal lietuvių vaidybinio kino kūrėjams tiesiog reikėtų šiek tiek nusileisti ant žemės, kad žiūrovui filmas tikrai būtų iššūkis ir jis su malonumu pasinertų į poteksčių gelmę, norėdamas suvokti filmo prasmę? Galbūt režisieriams neužtenka kiekvienąkart vien tik išreikšti save kaip unikalius menininkus? Mes tai jau žinome. Gal reiktų šiek tiek realybės ir žmogiškumo, labai padėjusių naujajam rumunų kinui. Dabar lieka apgailestauti, kad lietuviško kino, kaip ir Dievo, keliai vis dar nežinomi.