Šių metų spalio mėnesį Lietuva sulaukė išskirtinio pasaulio muzikos visuomenės dėmesio - spalio 21-25 d. Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bei Kaune, Kauno technologijos universitete, vyko jubiliejinis dešimtasis tarptautinis muzikos signifikacijos kongresas (ICMS).

Tai elitinis pasaulio muzikos semiotikų forumas, kurio pagrindinis tikslas - konceptualios diskusijos apie muzikos ženklų/reikšmių genezės ir recepcijos procesus, muzikos kaip įreikšminančios praktikos ryšius su istoriniais, kultūriniais, socialiniais ir kitais meno kūrybos ir sklaidos kontekstais. Nors semiotinė muzikos tyrimų tradicija reikalauja nemažų pastangų, tarptautinis muzikos signifikacijos kongresas yra atviras įvairioms tyrimo platformoms, kryptims ir metodams, geba plačiai taikyti ir integruoti įvairių mokslų laimėjimus. Šiuolaikinei muzikologijai aktuali tema laiduoja tarpdalykinį kongreso pobūdį nagrinėjant muzikos semiotikos ir jos tiriamų procesų ryšius ir sankirtas su kitomis muzikologijos atšakomis - muzikos istorija, kultūrine muzikologija, muzikos filosofija, muzikos psichologija, muzikos sociologija bei humanitariniais mokslais. Kongrese skaitomi pranešimai muzikos semiotikos temomis, organizuojamos diskusijos, aptariamos naujausios muzikos semiotikos kryptys, ateities gairės, išleidžiamos ir platinamos pranešimų knygos. Tarptautinio semiotikos instituto vertinimu, šis kongresas yra vienas svarbiausių pasaulinių muzikologijos mokslinių renginių.

Tarptautinis muzikos signifikacijos kongresas, 1984 m. įkurtas lietuvių kilmės prancūzų semiotikos mokyklos pradininko Algirdo Juliaus Greimo iniciatyva, Vilniuje švenčia savo veiklos dvidešimtpenkmetį. Jis rengiamas kas dveji treji metai. Prieš 25 metus vienijęs 6 mokslininkus, dabar kongresas jungia per 550 dalyvių visame pasaulyje. Kongreso renginiai vyko žymiuose Europos mokslo ir kultūros centruose - Imatroje, Helsinkyje, Edinburge, Paryžiuje, Bolonijoje, Provanso Ekse, Romoje. Vilnius buvo pasirinktas itin apgalvotai. Tarptautinio muzikos signifikacijos projekto direktorius, Helsinkio universiteto Muzikologijos skyriaus vadovas, Tarptautinės semiotinių studijų asociacijos prezidentas profesorius Eero Tarasti pasidžiaugė, kad toks renginys pirmąsyk organizuotas Baltijos šalyje: "Nieko nėra geriau tinkančio mūsų tikslams ir istorijai už Vilnių, Lietuvos sostinę, kurioje vokiečių, lenkų ir Šiaurės šalių įtakos kryžiuojasi su tvirtomis semiotikos tradicijomis (Greimas, Nastopka, Žukas), filosofija (Sezemanas, Karsavinas), menais (Čiurlionis), šiuolaikine muzika (daugelis įvairių kartų kompozitorių), muzikologija(Landsbergis ir daugelis kitų). Įdomu, ką šis dvasinis Europos centras gali pasiūlyti mūsų projektui." Šie garsaus semiotiko žodžiai - aukštas Lietuvos muzikologų darbų įvertinimas.

Renginio tarptautinę svarbą bylojo gausios institucinių rengėjų pajėgos. Organizatoriai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija (vadovas - LMTA prorektorius, prof. Juozas Antanavičius), Kauno technologijos universitetas (dr. Darius Kučinskas), Helsinkio universitetas (prof. Eero Tarasti), partneriai: Tarptautinis semiotikos institutas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Vilniaus universiteto A.J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras, Suomijos tarpuniversitetinis semiotikos studijų tinklas, Tarptautinė semiotikos studijų asociacija, rėmėjai: LR švietimo ir mokslo ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Suomijos Respublikos ambasada.

Šių metų kongreso tema - "Prieš ir po muzikos" ("Before and after music") - buvo gvildenama įvairiais teoriniais pjūviais. Semiotinės tradicijos kontekste diskutuota apie istorinius ir kultūrinius muzikos signifikacijos kontekstus, aptarti istoriniai ir konceptualiniai muzikos reikšmių pagrindai, muzikinės ženklų sistemos ir jų ryšiai su kitomis ženklų sistemomis, multidisciplininės muzikos ženklų gyvavimo perspektyvos. Dėmesio nestokojo kodų, kompetencijos ir muzikos komunikacijos, muzikos atlikimo bei klausymosi praktikos ir reikšmių, ženklų interpretavimo istoriniuose ir socialiniuose kontekstuose, tarpkultūrinės konotacijos ir muzikos signifikacijos naujos globalios reprodukcijos fone klausimai.

Oficialios ICMS10 kalbos: anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų. Kaip įžvalgiai pasakė vienas dalyvis, tai "poliglotų bendruomenė" - didelė dalyvių dalis gebėjo komunikuoti visomis minėtomis kalbomis ir dar kitomis (E. Tarasti - net aštuoniomis).

Kongrese dalyvavo daugiau kaip šimtas dalyvių iš 23 pasaulio šalių. Tarp jų - muzikologai iš JAV, Argentinos, Brazilijos, Meksikos, Kanados, Taivano. Pakviestas būrys iškilių plenarinių paskaitų lektorių, atstovaujančių lyderiaujantiems Europos universitetams. Garsus muzikologas, kompozitorius ir dirigentas, Edinburgo universiteto garbės profesorius Raymondas Monelle skaitė pranešimą apie muzikos didingumą, kuriame polemizavo su platų rezonansą sukėlusiu A. Krimso teiginiu apie hiphopo muzikos didingumą, atkreipdamas dėmesį į muzikos funkcionavimo naujose šiuolaikinėse nišose problemą. Vienas muzikinės semiotikos pradininkų Gino Stefani ir Stefania Guerra Lisi iš seniausio Europoje Bolonijos universiteto svarstė žodžio ir muzikos sąveikos temą, Paryžiaus I Sorbonos universiteto profesorius Costinas Miereanu gvildeno naujų kompozicinių technikų klausimą. Itin palankiai klausytojai įvertino Krokuvos universiteto profesoriaus Mieczysùawo Tomaszewskio teorinę sistemą, kurioje buvo nuodugniai išgvildentos muzikos kūrinio intertekstinės perspektyvos.

Neabejotinas semiotikų lyderis - A.J. Greimo mokinys prof. Eero Tarasti, šiais metais švenčiantis savo 60 metų jubiliejų. Jo enciklopedinės muzikos, filosofijos, literatūros, dailės žinios, gebėjimas komunikuoti aštuoniomis kalbomis, įvairiapusis muzikos tyrėjo, pedagogo, atlikėjo, organizatoriaus talentas nepalieka abejingų, o darbai - daugiau kaip 15 monografijų, per 20 redaguotų pranešimų rinkinių tomų - kalba patys už save. Į E. Tarasti Helsinkio universitete vedamus tarptautinius doktorantų seminarus atvyksta jaunieji mokslininkai iš viso pasaulio, jų niekad netrūksta. Čia bei profesoriaus organizuojamuose semiotikų seminaruose Imatroje yra dalyvavę ir muzikos semiotikos pagrindus įvaldę nemaža lietuvių - Inga Jankauskienė, Rūta Stanevičiūtė, Darius Kučinskas, Lina Navickaitė-Martinelli, Audra Versekėnaitė, Rimantas Astrauskas, jie aktyviai reiškėsi ir dabartiniame kongrese. E. Tarasti darbams, jų įtakai aptarti buvo skirta atvira diskusija. E. Tarasti plenarinėje paskaitoje nagrinėjo muzikos naratyvumo priešženklius ir poženklius, remdamasis R. Wagnerio bei M. Prousto kūryba.

Kongresas vyko iškilių muzikinių bei kultūros renginių fone - spalio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose įvyko Pasaulio muzikos dienų atidarymas, kuriame dalyvavo pirmo ryškumo muzikos atlikėjai - dirigentas Peteris Eötvösas, trimitininkas Hakanas Hardenbergeris ir kt.

Kongreso dalyviai taip pat galėjo iš arčiau susipažinti su muzikinių simbolių prisodrinta mūsų muzikos savastimi: LMTA Didžiojoje salėje skambėjo instrumentinės ir vokalinės sutartinės bei liaudies dainos (atl. Evaldas Vyčinas, Etnomuzikologijos ir Liaudies instrumentų katedrų studentai), pianistas Rokas Zubovas skambino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, Naujų idėjų kamerinis orkestras (vad. Gediminas Gelgotas) specialiai parengė Felikso Bajoro "Muziką septyniems", Vilniaus kvartetas įspūdingai pagriežė Broniaus Kutavičiaus kvartetą "Anno cum tettigonia". Vilniaus savivaldybės choro "Jauna muzika" (meno vadovas ir dirigentas - Vaclovas Augustinas) koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje sulaukė itin aukšto dalyvių įvertinimo. Palankaus dalyvių dėmesio nusipelnė Suomijos muzikos vakaras, kurį surengė Tamperės operos teatro solistė Satu Sippola-Nurminen, pianistė Eila Tarasti, o autorius ir jų kūrinius nuotaikingai komentavo prof. E. Tarasti, svečiams karilionu skambino kompozitorius Giedrius Kuprevičius (jis taip pat atliko keletą fortepijoninių kūrinių), taip pat kongreso dalyviai aplankė Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno muziejų Kaune, pažiūrėjo prof. R. Kašponio parodą "A.J. Greimo vaikystė".

Labai kebli užduotis apibendrinti kongreso rezultatus - fiziškai neįmanoma dalyvauti tuo pat metu vykstančiose penkiose sekcijose, įsitraukus į organizacinių darbų rutiną, - atmintyje lieka minčių nuotrupų, įspūdžių, nuotaikų margumynas, kuris tik laikui bėgant susidėlioja į savo vietas. Kongresai kaip niekas kitas atskleidžia mūsų gyvenimo ir veiklos fragmentiškumą. Vis dėlto derėtų pasakyti, kad muzikos semiotikų darbai pasižymėjo aukštu teorinio apibendrinimo lygiu, pastebėta ir suformuluota naujų svarbių tyrimo aspektų ir idėjų, formuojasi nauji tyrimo uždaviniai, ryškėja posūkis nuo muzikos kūrinio prie jo socialinio funkcionavimo aspektų. Aktualiausi ir labiausiai išbaigti darbai bus publikuojami ir prieinami plačiajai visuomenei. Reikšmingu kongreso rezultatu laikyčiau plačią tyrimo strategijų panoramą, kurią demonstravo daugelis muzikologų, pasiremdami jiems prieinama kūrybine praktika. Atsiskleidė didelė muzikos epochų, žanrų, stilių ir formų įvairovė. Išbandytos metodologijos turi platų taikymo spektrą ir neabejotinai papildys profesinių priemonių lobyną, inspiruos būsimus tyrimus ir pakylės bendrą žinių apie muzikos fenomeną lygį. Kongresas buvo labai naudingas tiek klausytojams, tiek dalyviams, ypač jauniesiems muzikologams, muzikos doktorantams iš daugelio šalių, kurie galėjo išbandyti jėgas, gauti vertingų patarimų ir padrąsinimų.

Apibendrindamas kongresą, renginį prof. E. Tarasti pavadino "idealiu" vietos pasirinkimo, kultūrine, dalykine ir organizacine prasmėmis. Tai teikia vilčių, kad A.J. Greimo pradėti darbai ir idėjos stimuliuos profesinius muzikos tyrimus Lietuvoje ir subrandins reikšmingų tarptautinei bendruomenei vaisių.