Čekų kinas tolsta nuo Šveiko

informacija 7MD
Įpratome čekų kiną sieti su ironiškais, bet visada paprastus žmones ginančiais filmais. Čekų režisieriai mėgsta rodyt absurdišką kasdienybę, tad net karas jų filmuose pateikiamas kaip žmogiškosios komedijos dalis, kaip tragedija ir kartu farsas. Toks jis buvo ir neseniai Lietuvos ekranuose rodytame Jiri Menzelio filme "Aš aptarnavau Anglijos karalių". Sekdami nemirtinguoju Šveiku, čekų kinematografininkai dažnai atvirai tyčiojosi iš kariško muštro. Tačiau neseniai Čekijoje sukurtas karinis filmas "Tobrukas", regis, pakeis šį požiūrį.

Tai pasakojimas apie čekų kareivį Jiržį Pospichalą, kurį istorijos vėjai nubloškė į vieno didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių sūkurį. 1941-aisiais jo naivūs ideologiniai principai susidūrė su Afrikos dykumos išbandymais. Filmo scenarijus laimėjo "Hartley-Merrill" konkursą Čekijoje. Scenarijų įkvėpė XIX a. amerikiečių rašytojo Stepheno Crane'o knyga, kurioje pilietinis karas buvo aprašytas paprasto kareivio požiūriu. Crane'o "The Red Badge of Courage" literatūros istorikų vadinamas pirmuoju šiuolaikiniu kariniu romanu. Apie tai, kodėl čekai žiūri "Tobruką", rašo "Lidove noviny" kritikas Lubošas Palata.

Čekų kino teatruose su kelių dienų pertrauka pasirodė du kariniai filmai iš Vidurio Europos - Andrzejaus Wajdos "Katynė" ir scenaristo, prodiuserio, režisieriaus Vaclavo Marhoulo "Tobrukas". Pirmieji recenzentai lenkų filmui davė tris žvaigždutes, t.y. jis gavo šiek tiek daugiau nei vidutinišką įvertinimą, o Marhoulas ir jo kamerinė karinė drama, nukelianti į Libijos dykumą, - dviem žvaigždutėmis daugiau ir atsidūrė tarp geriausiai kritikų vertinamų čekų filmų. "Tobrukas" neturi atitikmens pastarųjų keturiasdešimties metų čekų kinematografijos istorijoje. Tai filmas apie karą ir kareivius, ir tik paskui apie čekų ar, greičiau, apie Čekoslovakijos kareivius. Tai filmas apie mūšį Libijos dykumoje, kur 1941 m. čekai ir slovakai kartu su lenkais, australais ir anglais kelis mėnesius gynė Tobruko uostą nuo vokiečių ir italų.

Tobruko gynyba, kurioje dalyvavo 800 Čekoslovakijos armijos vienuoliktojo pėstininkų bataliono kareivių, iki šiol buvo čekų karo istorijos specialistų tema. Šią temą užgožė Čekoslovakijos lakūnų, kurie suvaidino svarbų vaidmenį mūšyje už Angliją, parašiutininkų, kurie surengė pasikėsinimą į Reicho generalgubernatorių Reinhardą Heidrichą, istorijos, jai buvo toli ir iki komunistų remiamos Ludviko Svobodos Rytų armijos bei jos mūšių atspindėjimo. Iš šių nacionalinės istorijos epizodų rimto vaidybinio filmo sulaukė tik Jano Sverako ("Oskaras" už "Kolią") po 1989 m. režisuota mūšio už Angliją lakūnų istorija. Savo laiku brangiausias čekų filmas "Tamsiai mėlynas pasaulis" turėjo holivudiškų ambicijų, atėmusių iš filmo tikroviškumą.

Naujojoje čekų istorijoje yra nedaug šlovės akimirkų. Formuluodami savo nuomonę apie kariuomenę, čekai dažniausiai remiasi Jaroslavu Hašeku ir jo sukurtu kareiviu Šveiku. Tarpukario metais dažnai buvo tyčiojamasi iš Austrijos-Vengrijos kariuomenės absurdo, demokratinėje Čekijoje čekų kariuomenė yra dažniausia pašaipų tema. Komedijos apie armiją "Tankų batalionas" ar "Juodieji baronai" 10-ajame dešimtmetyje mušė populiarumo rekordus.

Vaclavas Marhoulas "Tobruke" į kariuomenę žiūri mirtinai rimtai. Filmas buvo kuriamas Tuniso dykumoje panašiomis sąlygomis, kokiose prieš beveik 70 metų buvo atsidūrę čekų kariai. Statistai, iš kurių dauguma - istorijos klubų nariai, pasakojo, kad pirmosiomis dienomis per dieną jie išgerdavo po 12 litrų vandens ir nesitraukdavo iš šešėlio. Buvo verta, nes rezultatas daugiau nei tikroviškas. Sunkiai gautų 80 milijonų kronų (beveik 3 milijonų eurų) Marhoului neužteko efektingoms mūšio scenoms, tačiau kareiviai dėvi tikras uniformas, važinėja britų armijos Antrojo pasaulinio karo automobiliais, šaudo to meto ginklais ir elgiasi tiksliai taip, kaip Marhoului papasakojo paskutiniai gyvi tų kovų veteranai.

Filme kalbama ne tik čekiškai, bet ir slovakiškai, nes slovakų indėlis į filmą itin svarbus. Girdėti ir lenkų kalba. Scena, kai į čekų būrį ateina lenkų kareivis, kad iš stebėjimo bokšto vadovautų apšaudymui, yra viena geriausių filme. "Tobrukas" nėra tobulas filmas, jam galima prikišti perdėtą personažų psichologizmą ir statišką montažą. Nepaisant to, "Tobrukas" peržengia čekiškų ir Vidurio Europos filmų lygį, šia prasme jis lygintinas su "Katyne". Jei Marhoulo filmui pavyktų peržengti čekų ir slovakų filmų rinkos ribas, jis galėtų tapti gera istorijos pamoka. Kad jau niekas neklausinėtų, kaip kad vienas žiūrovas diskusijoje apie filmą: "Kieno pusėje čekai kovojo Tobruke?"

Parengė K. R.

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.