Paulius Normantas Lietuvoje - retas svečias. Menininkas jau daug metų keliauja po Aziją - lankosi Tibete, Indijoje, Indonezijoje, Birmoje, Tailande, Vietname, Kambodžoje... "Akademijos" galerijoje fotografas eksponavo darbus iš 1993-2007 metų kelionių. Vis dėlto aprašant parodą nesusilaikiau nepažvelgusi į ją iš skirtingų pusių: mane domino ir pačios eksponuotos fotografijos, ir jų pateikimas.

Pirma, P. Normanto parodoje esančios kelionių fotografijos traukia dėl atviro nuoširdumo: menininkas nežvelgia į fotografuojamus žmones ar architektūrą kaip į egzotiškus objektus. Ir turbūt tik gyvenimas svečiose šalyse ilgą laiką leido menininkui pasijusti savu tarp kitokių. Dėl noro geriau pažinti ir užfiksuoti Azijos šalių gyvenimą P. Normanto kūriniuose nesijaučia režisavimo, kas ypač dažnai atsitinka fotografuojant egzotiškose šalyse - vietiniai gyventojai už pinigus ar nemokamai mielai pozuoja įspūdingų nuotraukų ištroškusiems keliautojams. Menininko kūrybą sąlygiškai galime lyginti su Henri Cartier-Bressono kelionių fotografijomis, kuriose didžiausias dėmesys sukoncentruojamas ne į žmonių ar įvykių masę, o būtent į vieną objektą, jo psichologiją, konkretų momentą. Į Normanto objektyvą taip pat patenka ir Azijos šventyklos, kurios "pagaunamos" siekiant ne tik parodyti (kaip kad reportažinėje fotografijoje), bet ir atkreipti dėmesį į iki šiol nematytas detales. Išties, ar pastebėjote, kad dažnas svetimoje šalyje stengiasi užfiksuoti tai, ką privaloma pamatyti: katedrą, Koliziejų, Eifelio bokštą, žmogų, dėvintį tautinius rūbus... Kažin ar dažnas keliautojas skubančiame pasaulyje atranda laiko (ir finansų) būti ne tik vaizdų siurbėju, bet ir giliau pajusti šalies kultūrą. Tai galėtų būti atsakymas į klausimą, kodėl ne po kiekvienos kelionės ir ne kiekvienas keliautojas gali surengti gerą parodą.

Antra, kaip minėjau (ir kaip pabrėžia Raminta Jurėnaitė ar Skirmantas Valiulis pristatančiuose tekstuose), P. Normanto kelionių fotografijose nėra pompastikos. Tačiau susidaro įspūdis, kad šitą pompastikos "trūkumą" menininkas su kaupu kompensuoja reklamuodamas savo fotografijas. P. Normantą žino daugelis - jei ne jo kūrybą, tai nesibaigiančias keliones po pasaulį ir neįvykusius projektus (kad ir Rytų Azijos meno muziejaus idėją). Taip pat žino ir apie jo ryšius su įtakingais pasaulio leidiniais, ambasadoriais... Didžiulė savotiška viešųjų ryšių kampanija buvo surengta ir per parodos ,,Laisvas vėjas Rytuose" atidarymą: sausakimšos galerijos salės, indiški šokiai, valdžios atstovai tarp parodos lankytojų... Nesupraskit manęs neteisingai - parodos eksponatai nėra blogi, bet jie nesiderina su šurmuliu, kurį skleidžia paties Normanto asmenybė. Man trūko susikaupimo ir rimties - jos, regis, reikalaute reikalauja menininko fotografijose esantys kuklūs ir paprasti Azijos šalių žmonės, jų kultūra.