Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Metamorfiškoji sovietinė praeitis


Dvi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje


Eglė Rindzevičiūtė

Share |
Parodos „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ Nacionalinėje dailės galerijoje vaizdas. 2011 m. Iš Lietuvos dailės muziejus archyvo, Tomo Kapočiaus nuotrauka
„Modernizacija. XX a. 7–8-ojo dešimtmečių Baltijos šalių dailė, dizainas ir architektūra“. Kuratoriai: Lolita Jablonskienė, Kaj Lobjakas (Talinas) ir Iliana Veinberga (Ryga)

„Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“. Kuratoriai: Andresas Kurgas ir Mari Laanemets (Talinas)


 

Norėtumėte nukakti į tuos keistus laikus, kai estetinė kūryba vis dar buvo orientuota į ateitį kaip naują ir neištirtą idiomą? O galbūt Jus intriguoja netolima, bet sparčiai tolstanti sovietinė praeitis? Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Modernizacija“ bei gretutinis projektas „Mūsų metamorfoškoji ateitis“ pristato gausų tekstų ir objektų rinkinį, kuris turėtų būti įdomus ir aktualus praktiškai visoms įmanomoms lankytojų kategorijoms: ir XX a. istorikams, ir dailės studentams, ir visai publikai, tiek Lietuvos, tiek ir iš užsienio.

Parodos idėja priklauso gana naujam ir ambicingam žanrui – istorijos kuravimui. Istorija artikuliuojama nacionalinės galerijos salėse tekstais ir daiktais, neapsiribojant viena disciplina. Kaip ir Šaltojo karo modernizmo paroda, į NDG atvežta iš Viktorijos ir Alberto muziejaus 2009-aisiais metais, „Modernizacija“ bei ją lydinti „Metamorfiškoji ateitis“ sujungia dailės bei architektūros stilių istoriją su politine, socialine bei mokslo ir technologijų istorijomis.

Tokio užmojo paroda surengta labai greitai – vos per dvejus metus, ypač turint omenyje, kad sovietinio laikotarpio istorija yra nauja disciplina ir detalūs sovietikos tyrimai, nors ir populiarėjantys, dar nėra pakankamai išplėtoti. Anot parodos kuratorių, viena iš „Modernizacijos“ užduočių buvo inicijuoti ir paspartinti sovietmečio materialinės aplinkos tyrimus bei kolekcionavimą. Būdama pilotiniu projektu, „Modernizacija“ lankytojui nesiūlo apibendrinančių išvadų, vertinimų ar visa apimančių naratyvų.

Būti akistatoje su sovietika – it braukti delnu per baltų silikatinių plytų sieną, pasitinkančią ties įėjimu. Tos plytos, jos tamsiai baltos ar šviesiai pilkos? Silikatinis smėlis, švelnus jis ar žeidžiantis it stiklo dulkės? Išeksponuotus daiktus palydintys tekstai atkreipia lankytojo dėmesį į sovietmečio daugialypiškumą ir prieštaravimus.

Būtent neslepiamas, o akcentuojamas daugialypiškumas ir yra įspūdingas šios parodos pasiekimas. Propagandinis dokumentinis filmas apie kasdienį gyvenimą Baltijos respublikose rodo skoningai apsirengusius sovietinius piliečius, beveik kaip iš Antonioni ekrano, švytinčius modernaus funkcionalizmo pastatus, elegantiškai įkomponuotus nesugadintos gamtos peizažuose. Labai norėčiau apsilankyti restorane „Jūros perlas“ Jūrmaloje (1964). Iš tiesų, vien žvelgiant į vizualinę medžiagą – videomedžiagą, nuotraukas – atrodo, kad iki 1980-ųjų kasdienis gyvenimas Sovietų Sąjungoje ir Vakarų Europoje ne itin skyrėsi. Taip, be abejo, reikia pabrėžti – turiu omenyje vizualinę medžiagą, o ne pačią tikrovę. Galima net būtų pažaisti fotopokerį sukeičiant kai kurias nuotraukas iš tipinės sovietinės ir britų vidurinės klasės atstovo albumų. Dedu galvą, akį rėžiantys skirtumai atsirastų tik atvertus 9-ojo dešimtmečio puslapius.

Sovietmečiu kurtas dizainas ne tik galėjo pasinaudoti ankštoka autonomijos niša (formalizmas buvo leistinas funkcionalistiam stiliui!), bet ir noromis nenoromis išduoti toli gražu ne egalitarinį komunistinės santvarkos pobūdį. Geriausias liūdnai pagarsėjęs pavyzdys, TU-144, gana akivaizdi „Concorde“ lėktuvo kopija. Vadinamieji konkordskiai atliko labai nedaug skrydžių, vienas lėktuvų sudužo Paryžiaus parodoje. Ir mažiau technologiškai sudėtinguose projektuose sovietines ambicijas neatsilikti nuo Vakarų trikdė nuolatiniai „nedadarymai“. Parodoje eksponuojamas dailių formų estiškas šviestuvas, kurio plastmasė, deja, nefuturistiškai pageltusi, o gaubte žiojėja išdegusi skylutė... Bet keisčiausia tai, konkordskio dizaineriai suprojektavo futuristinį, sakytum, Kubricko 2000 metų odisėjos įkvėptą, interjerą pirmajai klasei. Pirmoji klasė komunistiniame lėktuve?!.

Keletas objektų parodoje (estiški formulės automobiliai „Vormel-1“ ir „Vormel-2“, lietuviškas kompiuteris „Rūta 110“) pristatomi kaip nacionalinės pramonės pasididžiavimas. Tačiau būtų įdomu sužinoti šiek tiek daugiau, pavyzdžiui, kokiuose kontekstuose šie produktai galėjo didžiuotis puikia kokybe? Esu kalbėjusi su keletu Rusijos ir Ukrainos taikomosios matematikos pionierių, ir kiekvieną kartą nevengdavau pasidomėti apie „Rūtos“  serijos kompiuterius. Galbūt tai tik atsitiktinumas, kurio nereikėtų sureikšminti, tačiau kol kas nesutikau nė vieno rusų ar ukrainiečių matematiko, prisimenančio lietuviškus kompiuterius. Tai, žinoma, labai subjektyvus „tyrimas“, tačiau sugestijuojantis, kad nereikėtų užsižaisti su Pabaltijo, kaip „artimųjų Vakarų“, išskirtinumo idėja. Galbūt šių šalių pasiekimai ir buvo išskirtiniai, bet tik tam tikruose kontekstuose ir tik tam tikru metu.

Kitas įdomus parodoje atskleistas fenomenas – Sovietinio Pabaltijo menas, įkvėptas naujųjų elektronika paremtų mokslų. „Metamorfiškoji ateitis“ gan išsamiai pristato Pabaltijo menininkų kurtus kinetinius objektus, neretai kaip skulptūras viešosiose erdvėse. Tai išties reikšminga, nes kinetinis menas užima svarbią vietą įtvirtintuose meno istorijos naratyvuose. Pirmas žingsnis žengtas, kinetinis menas Pabaltijyje rastas, tiriamos jo reikšminės sąsajos su technomokslu ir politika. Tačiau norisi paklausti, kiek geras tas kinetinis menas? Ar tik nebus taip, kad Pabaltijo kinetinis menas liks įdomus tik specialistams? Kinetiniai objektai, pristatyti nuotraukose, rodo nuobodokas, matematinių ženklų įkvėptas konstrukcijas...

Tačiau parodoje „Modernizacija“ nebūtina klausinėti savęs ir kitų, galima tiesiog mėgautis. Sovietmečiu kurtas dizainas nebūtinai turi būti suvoktas per socialines, mokslines ar politines asociacijas. Dizainas gali būti absoliučiai grynas ir metafizinis, kaip Ellen Hansen „Mėlynas kilimas“ (1965): vibruojantis, persmelkiančiai intensyvus kaip Yves Klein mėlyna.

Deja, to paties negalėčiau pasakyti apie gretutinę parodą „Mūsų metamorfiškoji ateitis“. Šios ekspozicijos koncepcija yra taikli ir drąsi. Anot kuratoriaus Andreso Kurgo, ekspozicijos tikslas traktuoti sovietmečio Pabaltijo dizainą ne kaip nacionalistinės meninės autonomijos siekį, bet kaip transnacionalinio judėjimo dalį. Sužinome, kad sovietmečio kūryba neapsiribojo konformistinio socrealizmo ir nonkonformistinio modernizmo konfrontacija. Greta šių megastilių egzistavo ir kiti estetiniai ir konceptualiniai judėjimai, reiškęsi absurdistiniuose fluxiniuose performansuose ir naujų mikrorajonų projektuose. Tai yra svarbu ir šaunu. Tačiau pats parodos įgyvendinimas gan problemiškas: ant stendų priklijuoti plakatai yra tiesiog labai nuobodūs. Stoviniuojant skaityti tekstus, kurie yra gana detalūs, bet toli gražu ne išsamūs, nes išsamumas yra knygos užduotis, užima daug laiko. Žiūrėti į vidutinio dydžio reprodukcijas, piešinius ar brėžinius... na, nelabai įdomu. Jau geriau pavartyti knygą.

Be abejo, yra labai svari priežastis kurti plakatinę parodą – tokiu būdu idėjos ir vaizdai paleidžiami į apyvartą, padaromi matomi. Deja, plakatinės parodos tampa lyg ir užkratu, kuriuo noriai apsikrečia greito sprendimo norintys istorijos muziejai. Tekstus geriausia skaityti knygos ar skaitmeninės medijos, kurią galima pasiimti su savimi, formatu. Reprodukuojami vaizdai yra paveikūs, bet reikalauja dydžio. Galima lengvai įsivaizduoti išdidintas nuotraukas iš „Mūsų metamorfiškosios ateities“ rinkinio, dengiančias visą galerijos salių erdvę. Galbūt netgi šiuolaikinio dizainerio interpretaciją sovietinių maketų temomis. Ypač dėl to, kad dauguma pateiktų projektų patys savaime nėra tokie jau įspūdingi estetine prasme (bet svarbūs istoriškai!).



Prieš keletą metų Ernestas Parulskis aprašė komerciškai sėkmingo muziejaus idėją – įrengti daugiabutį kaip sovietinės kasdienybės ekspoziciją. Atskiri butai parodytų skirtingų socialinių sluoksnių (darbininko, inteligento, nomenklatūrininko) buitį. Pati savaime, Ernesto suformuluota sovietinio skanseno (buities muziejus) idėja nebuvo visiškai nauja, bet jos akcentai pasižymėjo nemažu novatoriškumu lietuviškame kontekste.

Iki šiol sovietinė kasdienybė muziejiniuose kontekstuose buvo formuojama pagal specifinius politinius prarasto suverenumo ir kovos už laisvę naratyvus. Pavyzdžiui, Devintojo forto muziejuje Kaune ir Genocido aukų muziejuje Vilniuje pristatoma sovietinė kasdienybė yra pirmiausiai aukų, antisovietinių partizanų ir tremtinių kasdienybė. Tikrajame lietuviškame skansene, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, jurta žeminukė buvo pastatyta kaip paminklas tremtinių prie Laptevų jūros nepakeliamai kasdienybei. Tuskulėnų komplekse planuojama paroda Homo Sovieticus sieks parodyti pilką ir skurdų sovietinės kasdienybės brutalumą.

Muziejinis sovietinės kasdienybės vaizdavimas per brutalumo ir kankinystės prizmę neišsemia daugialypės praeities. Keletas kitų, nevalstybinių institucijų sukūrė gan provokuojančias alternatyvas šiam perspėjančiam ir moralizuojančiam požiūriui. Prie Vilniaus įrengtame bunkeryje bei Grūto muziejuje prie Druskininkų sovietinei kasdienybei priskirti objektai, pastatai ir performansai pasitelkiami linksminti žiūrovą. Tačiau bunkerio ir Grūto sovietinės kasdienybės versijos yra glaudžiai susijusios su rezistencijos naratyvu: sovietinė praeitis vaizduojama kaip absurdiškas spektaklis arba bauginantis trileris.

Sovietinė kasdienybė yra tarp pralaimėtojų. Labiau pasisekė tiems sovietinės praeities reliktams, kurie buvo kanonizuoti vertybinėse universalių disciplinų sistemose kaip aukštos kokybės dailė, literatūra ar architektūra. Sunkesnė padėtis tų objektų, kurie menkiau atitiko meninės kokybės kriterijus. Čia geriausias pavyzdys yra Žaliojo tilto skulptūros ir nesibaigiančios kontroversinės diskusijos apie jų legitimumą. Kultūros ministerija gina skulptūras kaip kultūros paveldą, o istorikai ir publicistai jas traktuoja kaip ideologinius ženklus ir baiminasi dėl jų poveikio „visuomenei“ (žr. Tomo Vaisetos straipsnį Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 12, 2010). Jau keleri metai sovietinės ir nacistinės ideologinės atributikos naudojimas viešose vietose draudžiamas, ir man norisi paklausti, nejaugi tikrai verta pakeisti vieną smegenų plovimą kitu, nutrinti sovietinius ženklus taip, kaip sovietai trynė tarpukario ir LDK liekanas? Galbūt mums (taip, prisipažinkime, mums, akademinės bendruomenės žmonėms) vertėtų labiau pasitikėti paprastų žmonių, t.y. nespecialistų, gebėjimu suvokti daugialypes situacijas bei dilemas? Galbūt ne tokia jau ir bloga mintis patraukti Ernesto nužymėtu antropologiniu keliu ir pažvelgti į sovietiką kaip į kasdienybės kunstkamerą, sujauktą ir daugialypę, kurios chaose kiekvienas gali rasti savą būdą ją suprasti ir integruoti į asmeninę patirtį.

NDG parodas aplankiau Kūčių išvakarėse. Tiesiai iš oro uosto į galeriją atvykau apie penktą valandą, nebe daug belikus iki uždarymo. Nesuskaičiavau tiksliai kiek, bet „Modernizacijos“ salėje, be manęs, buvo daugiau negu tuzinas lankytojų, dauguma studentiško amžiaus jaunimas. Jie neskubėdami, ryškioje baltoje šviesoje tyrinėjo sovietikos objektus. Būtų šaunu, pasvajojau, muziejai su tokio pobūdžio ir kokybės nuolatinėmis parodomis. Vilniuje ir Kaune, ir Panevėžyje. Mums reikia visos mūsų istorijos, ir visur.

Parodos veikia iki vasario 12 d.

NDG (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Gražina Mareckaitė, 2012-01-29 20:42

Vietoje rašiusi ilgą straipsnį su apmąstymais, pasistengsiu trumpai.Aplankiau parodą eilinę savaitės dieną, didžiuliuose rūmuose buvau vienui viena lankytoja! Net nejauku...Koridoriuje eksponuojamą "Metamorfiškoji ateitis" perbėgau ne ką teįžiūrėjusi - margavo, mirgėjo,sproginėjo...Nusileidusi į parodinį rūsį pirmiausiai pastebėjau didžiulius tuščius sienų plotus su tekstų projekcijomis - sausais paaiškinimais.Viskas atrodė vargan,skurdu, dominavo Nasvyčiai(net ir varganas stalelis buvo jų projektuotas). Keli brėžinėliai, kelios išklotinės, skurdūs rakandai (taikomasis menas!), keli drabužėliai...Jurmala, estų kavinės, Neringos kavinė(kas gi kitas?). Virvinės taburetės ir kėdės brėžinys stende iš Vilniaus EKB,o virvinė taburetė ir kėdė natūroje- jau estų gaminys. Nesupratau -ar tai toks užmanymas-atskleisti beviltišką to meto minties, medžiagų, galimybių skurdumą(tai būtų tiesa,jei lygintume save su suomiais, italais ar bet kuo Vakaruose), ar parodos idėja vis dėlto būtų parodyti, kad ir tomis sąlygomis lietuvių architektai, dizaineriai stengėsi (nes profesinis išdidumas kitaip neleido) modernėti, kurti išliekamąją vertę turinčius dalykus. Ir sukųrė!Bet jų parodoje nėra!!! Nėra architekto Baravyko (gal nepastebėjau - reiškia užkištas kur nors), nėra net Bučiūtės Operos ir baleto rūmų (gal nepastebėjau?), nėra Operos holų su dar ir šiandien tebenaudojamais baldais, nėra Santuokų rūmų su dizaino klasika tapusiomis įrangos detalėmis, nėra...nėra...nėra...O salės sienos tuščios, o vizualinė informacija daugiau negu skurdi.( Parodą papildo ne viena ir ne dvi sėdinčios salės budinčiosios). Taip ir nesupratau - kas norėta pasakyti? Vardan ko ta paroda ir reklaminis triukšmas aplink?Dėl Europos pinigų "įsisavinimo"? Laimei, ne visi darbai daromi "dėl formos". Pasitaiko ir išimčių.

taikus perejimas nuo socializmo iki kapitalizmo, 2012-01-15 11:17

idealizuojamas sovietinio kulturinio palikimo traktavimas, yra keistas dalykas. taciau visai nekeistas kuomet kuratoriai yra zab ar jur klano atstovai, juk jiems tikrai buvo ir yra idealu.

Stebetojas, 2012-01-13 18:33

Susidare ispudis, kad recenzija yra kur kas komplikuotesne ir painesne nei pati paprasta paroda (turiu omeny Modernizacija).

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti