Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MIESTO VEIDAS

Modernaus meno centro trikampis – „jausmai, emocijos, intelektas“,


arba Architektūrinė vieno konkurso kronika


Julija Reklaitė

Share |
I VIETA (50 000 litų premija). "A01 architektai"; arch. Živilė Putrimaitė, Dovydas Čipkus, Marekas Mickevičius, Marius Morkūnas, Darius Romanovskij. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka iš www.architektusajunga.lt
Šio teksto objektas yra neeilinis. Per nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dvidešimtmetį tai, ko gero, vienintelis tokio mąsto naujos architektūros sumanymas po kultūros funkcijos ženklu, kurio raida reikalauja ir sulaukia išskirtinio dėmesio.

Neseniai pasibaigęs Modernaus meno centro architektūros konkursas žavus savo subjektyvumu, pradedant pradiniu mecenatų sumanymu, konkurso sąlygose užfiksuotu funkciniu panašumu į greta esančią Nacionalinę dailės galeriją, aktyviu jų dalyvavimu atrenkant darbus ir baigiant priverstiniu atsirašinėjimu spaudoje. Užduotis reiškinį (o tai jau tikrai nebe objektas, o reiškinys) apibūdinti ar aprašyti pernelyg sudėtinga ir pernelyg šviežia. Todėl ir šis tekstas – subjektyvi žiniasklaidoje pasklidusios informacijos apžvalga su trumpais komentarais. Interneto platybių retorika šiuo atveju pasirodė įdomi ir „sultinga“, labai tinkanti projekto raidos vingiams nusakyti; jų kalba, dažnai daugiau pasakanti apie komentuotoją nei apie objektą.

 

Pirmiausia – faktai

 

Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos konkursui, kurį Lietuvos architektų sąjunga ir viešoji įstaiga Modernaus meno centras paskelbė 2010-ųjų gruodį, buvo pateikti 62 projektai, iš jų į antrąjį turą buvo atrinkti 6 darbai. Pasibaigus antrajam konkurso etapui 2011 birželio 22 d. komisiją paskelbė konkurso rezultatus. Pirmoji vieta ir 50 000 litų prizas skirtas grupei iš Vilniaus – „A01 architektai“: architektams Živilei Putrimaitei, Dovydui Čipkui, Marekui Mickevičiui, Mariui Morkūnui, Dariui Romanovskij. Jų sukurtas projektas aiškinamajame rašte aprašomas kaip „trikampis, perteikiantis pagrindinius proto aspektus, kuriuos jungia menas, t. y. jausmai, emocijos, intelektas“. Antroji vieta ir 30 000 litų prizas skirtas grupei iš Vilniaus – „Andrė Baldi architektūra-urbanistika“: architektams Andrei Baldišiūtei, Sabinai Grincevičiūtei, Algimantui Neniškiui, Mildai Naujalytei. Trečioji vieta ir 20 000 litų prizas skirtas grupei iš Vilniaus – architektams Sauliui Pamerneckiui, Vyteniui Ūsui, Vytautui Pliadžiui, Indrei Ruseckaitei, Enrikai Geštautaitei, Jonui Ruseckui. „Likusios trys grupės – vilniečiai Audrius Bučas, Arunas Gardauskas, Darius Čaplinskas, Marina Bučienė, kaunietis Vainius Šalomskas ir estų grupė – architektai Lembit-Kaur Stoor, Ulo-Tarmo Stoor, Kalle Komissarov dalinasi 4–6 vietas ir gauna po 10 000 Lt“, – rašoma pasibaigus konkursui pranešime spaudai.

 

Konkurso vertinimo komisiją sudarė Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė architektė Giedrė Filipavičienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė, architektai profesorius Algimantas Mačiulis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Mindaugas Pakalnis ir Kauno technologijos universiteto docentas Gintautas Prikockis, viešosios įstaigos Modernaus meno centras vadovė Danguolė Butkienė ir tarybos pirmininkas profesorius Viktoras Butkus. Pateiktus projektus taip pat recenzavo specialiai suburta architektų ir inžinierių grupė, kurių pavardės nebuvo skelbiamos.

 

Jausmai (ir nuojautos)

 

Kaip nuolat kartojama gausiuose spaudos pranešimuose, naują meno centrą Vilniuje planuojama statyti dešiniajame Neries krante tarp „Forum Palace“ ir Nacionalinės dailės galerijos. Miesto savivaldybė šioje teritorijoje rengia detalųjį planą, kuriame bus formuojamas sklypas visuomeninės paskirties pastatui. Tačiau išryškėjo ir faktas, kad detaliojo plano rengėjo, dovanojančio sklypą kultūrinei paskirčiai miesto centre, atstovai konkurse nedalyvavo ir sprendimams įtakos nedarė. Tačiau „Balandžio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir viešoji įstaiga Modernaus meno centras (MMC) pasirašė bendradarbiavimo memorandumą dėl modernaus meno muziejaus Vilniuje įkūrimo. Memorandume MMC įsipareigojo skirti privačias lėšas naujo meno muziejaus įkūrimui, o sostinės valdžia įsipareigojo bendradarbiauti, kad naujasis kultūros objektas būtų statomas Vilniuje“, – 2011 04 14 rašo Diena.lt. „Mūsų bendras tikslas – siekti, kad šalies sostinėje atsirastų naujas kultūrinės traukos centras. (...) Toks centras taptų svarbiu nauju impulsu sostinės ir visos šalies kultūros gyvenime“, – teigė tuometis sostinės meras Raimundas Alekna. Bendradarbiavimo memorandumui pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba, apie jį džiugiai ir optimistiškai pasisakė kultūros politikai.

 

Tuo tarpu architektai tokie optimistiški nebuvo. Netrukus po pirmojo konkurso etapo išplatinta Modernaus meno centro iniciatorių padėka panašėjo į pasiaiškinimą, kuo buvo remiamasi atrenkant darbus antrajam etapui: „Numatomas modernaus meno centras įsivaizduojamas kaip šeimų su vaikais ir įvairaus amžiaus žmonių laisvalaikio ir susitikimų vieta, kurioje jie galėtų praleisti laiką ne tik parodų salėse, bet ir viešoje erdvėje. Todėl vieša erdvė, mūsų nuomone, turėtų būti jauki, skaidri, vientisa ir lengvai apžvelgiama, nes žmonės mėgsta matyti kitus žmones ir vengia tuščių patalpų, kuriose švilpauja vėjai, – svetainėje Mmc.lt rašė Danguolė Butkienė. – Iš viešųjų erdvių turi matytis ir puiki miesto panorama, o iš lauko – vidinėse erdvėse vykstantis veiksmas, viliojantis užsukti. (...) Pirmoje eilėje nepatikliai žvelgėme į tuos projektus, kur matėsi funkciniai neatitikimai ir nesimatė galimybės pakeisti vidinį išplanavimą iš esmės nekeičiant projekto. (...) Kritiškai žvelgėme į darbus, kuriuose didžioji patalpų dalis buvo suprojektuota požeminėje pastato dalyje.“ Iš tiesų padėka panašėjo į nuosaikų ir tvarkingą vartotojo (arba vadinkime jį užsakovu) pozicijos paaiškinimą, kokiais kriterijais buvo atrenkami darbai. Galiausiai išryškėjo esminė užsakovų pozicija: „Šios mūsų pastabos remiasi grynai praktiškais dalykais, o apie architektūros kokybę paliekame svarstyti specialistams.“ Galima numanyti, kad būtent specialistų nebuvimas arba nekokybiškai atliekamas jų darbas ir kelia didžiausią diskusijų audrą dėl dar tik gimstančio projekto.

 

Pavyzdžiui, žymus architektas Audrius Ambrasas, atvirai ir neanonimiškai (o tai itin reta ir sveikintina) po pirmojo konkurso etapo išplatino tekstą „[Ne]objektyviai Apie MMC konkursą“ (2011 03 10, Pilotas.lt) , kuriame kritikavo atrinktus darbus, tiksliau, – jų atrinkimo procesą: „Kultūrinė objekto paskirtis, išskirtinė vieta, puikiai paruoštos konkurso sąlygos, aiškiai suformuluota užduotis ir programa, protinga reikalaujamos pateikti medžiagos apimtis lėmė gausų dalyvavimą. (...) Viešai paskelbtas ilgas recenzentų sąrašas teikė viltį, kad darbai bus visapusiškai išnagrinėti bei viešai aptarti. Tačiau nuo to momento organizatorių demonstruojama pagarba konkurso dalyviams ir jų darbams staiga išgaravo. (...) Arogantišką konkurso organizatorių požiūrį į konkurso dalyvius geriausiai atspindi komisijos „komentare“ vartojama leksika. Tarp tiesiog deklaratyvių pareiškimų ir konkurso sąlygų paraidinio citavimo išsprūsta ir tokie „profesionalūs“ vertinimai kaip antai: „atrinkti 6 projektai... nemėgdžioja galerijos pastato architektūros.“ Peržiūrėjus atrinktųjų projektų funkcinius sprendinius galima rasti neatitikimų konkurso sąlygų reikalavimams.“

 

Po antrojo konkurso etapo ir Linas Tuleikis, gerbiamas Kauno architektas pasisakė straipsnyje „Konkurso vertintojai nė iš tolo neprilygsta konkursantams“ (2011 06 27, Lrytas.lt): „Modernaus meno centro pastato architektūrinio konkurso eiga nedavė tokio gero rezultato, ir labai nedaug trūko, kad tai būtų tikrai sėkmės projektas. (...) Modernaus meno centro pastato Vilniuje architektūrinio konkurso vertinimo komisija teigia, kad konkursą laimėjęs vilniečių architektų grupės „A01 architektai“ darbas „darniai įsirašo tarp laisvo planavimo principais Neries krantinėje išdėstytų išraiškingų tūrių, nekonfliktuoja su aplinka nei savo tūriu, nei forma, nesiekia dominuoti aplinkoje, o savo modernia forma ją papildo“. Tačiau, L. Tuleikio manymu, vertinimo komisijos pasirinktas „namas“ jautrioje sostinės vietoje iš tolo neprilygsta šalia esančiai Nacionalinei dailės galerijai. Pasak architekto L. Tuleikio, Lietuvoje nemažai metų vyksta architektūriniai konkursai, kurie pasinaudoja mažos šalies ydomis. „Stambus konkursas sutraukia pačias didžiausias architektų pajėgas, ir vertinti to konkurso nebelieka kam. Vertintojai iš tolo neprilygsta konkursantams. Būtų sveika vertintojus pasikviesti iš kitų šalių, kaip tai dažnai daroma europinėje praktikoje. Tačiau kažkodėl suveikia tas lietuviškas „racionalumas“, kad milijoniniam projektui pagailima paskui kelių tūkstančių papildomai išleisti ir pasikviesti tikrai didelę patirtį turinčius specialistus (projektams) vertinti“, – ne vienus metus besitęsiantį procesą įvardijo architektas.“1 Galima įtarti, kad tai kalba tik piktas, užmaskuotas pavydas. Bet kaip tuomet vertinti netrukus išplitusius savivaldybės atstovų komentarus?

 

Emocijos

 

Kaip jau tapo įprasta, iškart po galutinio konkurso nugalėtojų paskelbimo ieškoma kaltų, o mūsų architektūros vertinimuose neretai – plagiato. Reiktų pastebėti, kad apskritai kopijavimo atvejai architektūroje yra stebėtinas reiškinys, juk kiekvienas pastatas susideda iš sudėtingo komplekso kintamųjų, pradedant funkcine užduotimi ir programa, baigiant sudėtingu sklypo suderinimu su aplinka, funkciniais ryšiais, kurie kaskart yra (ar bent turėtų būti) unikalūs. (Tam nuotaikingai prieštarauja padėkoje konkurso dalyviams ir finalistams MMC puslapyje išsprūdusi frazė: „Galbūt kai kurie iš jų galės būti įgyvendinti kitoje vietoje ir kitu metu – to linkime visiems.“) Netgi tipinį projektą pritaikius konkrečioje aplinkoje jis niekuomet nebus (išskyrus absoliutaus architektūrinio neraštingumo atvejus) tapatus.

Apskritai kalbant apie nugalėtojų darbą, pastato kaip šiuolaikiško, ženkliško (tai užsakovams yra itin svarbu), išskirtinio, koncentruoto ir taškinio objekto pastatymas aukštutinėje terasoje yra tarsi suprantamas ir visiškai galimas sprendimas. Kita vertus, pasirinkta ultramoderni ir ko gero madinga maniera, architektūrinė išraiška be išskirtinės architektūrinės koncepcijos nulemto turinio, iš tiesų gali priminti nevykusią Gugenheimo konkurso nugalėtojo kopiją, o ką jau kalbėti kaip atrodys objektas, kurį pastatyti numatyta dar po penkerių metų. Visai kas kita – sudėtingi technologiniai, funkciniai ir ryšių su aplinka sprendiniai, kurie deja nei visuotinėje, nei profesinėje spaudoje, aptariant konkurso rezultatus, išsamiai ir argumentuotai nebuvo nagrinėti. O juk tai galėtų būti pagrindinė objektyvizavimo priemonė ir argumentų nurodymas nelaimėjusiems dalyviams. Jų nesant konkursas ir vėl lieka – loterija ir idėjų banku.

 

Todėl ir nepraėjus nei savaitei po konkurso rezultatų paskelbimo, dienraščius drebina antraštės – „Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas Artūras Blotnys kritikuoja Modernaus meno centro (MMC) pastato architektūrinės idėjos konkurso laimėtojų „A01 architektai“ projektą“ (2011 07 06, BNS ir Lrytas.lt): „Anot savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui vadovaujančio A. Blotnio, architektų (...) kūrinys pernelyg primena beveik toje pat vietoje, prie Nacionalinės dailės galerijos (NDG), planuoto Guggenheimo muziejaus projektą, sukurtą architektės iš Londono Zahos Hadid. Tiesa, prieštaringai vertinamo pastarojo muziejaus idėjos jau prieš kurį laiką atsisakyta. „Mums būtent tas variantas – laimėtojas – kelia šiek tiek abejonių savo stilistika“, – BNS sakė sostinės vyriausiasis architektas. Anot jo, Z. Hadid projektą primenantis pastatas iliustruotų Lietuvos architektų kūrybinį skurdą. „Nesinorėtų, kad du panašios funkcijos pastatai, kurių pasiūlymai buvo pateikti ne vienu metu ir skirtingų autorių, būtų kažkaip panašios stilistikos.“, – kalbėjo A.Blotnys. „Turime tik komisijos nuomonę, bet nemanome, kad čia galutinis sprendimas. Nemanau, kad tai vienintelis darbas, vertas dėmesio šioje teritorijoje. Neatmesčiau ir kitų darbų iš tų penkių tikrai yra priimtinų savomis idėjomis ir būtų galima ateityje rinktis. Simpatiškas ir antros vietos laimėtojas, dar yra pora darbų, kurie tikrai įdomūs ir galėtų būti realizuoti“, – sakė architektas.“

 

Tuo tarpu dar organizuojant konkursą Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Tadas Balčiūnas antrino, kad šis projektas įgyvendinamas iš privačių lėšų ir su taip pat Neries krantinėje planuotu Guggenheimo muziejaus projektu jokių sąsajų neturi (2011 02 28, BNS). „Absoliučiai jokių – kreipėsi į mus privatus asmuo, lietuvis, savo verslą kažkur pardavęs, daug pinigų uždirbęs, ir jo sumanymas toks – jis nori sukaupti kolekciją lietuvių dailininkų nuo 1960 metų, kadangi Nacionalinė dailės galerija turi kolekciją iki 1960 metų, pastatyti Modernaus meno centrą, ten eksponuoti savo kolekciją ir po to viską padovanoti Vilniaus miestui“, – BNS sakė T. Balčiūnas.

 

Intelektas

 

Įdomiausia šioje situacijoje – miesto pozicija. Ilgai delsusi skelbti savo nuomonę ir laukusi galutinio sprendimo, miesto valdžia staiga pareiškė, kad esą antroji vieta galėjo būti geresnė. Įdomu – kas suteikia teisę viešai vertinti privataus (iš konkurso eigos ir rezultatų jį galima taip ir vadinti) konkurso rezultatus. Kita vertus, kas suteikė teisę tylėti tada, kai būtent miestui labiausiai turėtų rūpėti kur ir kas statoma pačia plačiausia prasme. Juk nuo to, kada ir koks objektas atsiras toje vietoje, labai priklauso tolesnė teritorijos raida. Šiame keistame ginče be teisėjų, kaip ir tautosakoje, laimi trečias – šiuo atveju Artūras Zuokas, staiga sugeneravęs dar vieną genialią idėją – junkimės su ermitažu. Ir internetas vėl pilnas citatų ir komentarų: „Vilniaus meras Artūras Zuokas tikina, kad MMC sostinei reikalingas. Kartu jis vėl gaivina Ermitažo muziejaus Vilniuje idėją“, „neabejotinai tai geras projektas, jis miestui reikalingas, juolab čia būtų graži partnerystė – privati iniciatyva ir savo indėlį turi įdėti miestas ir valstybė“. Pasak A. Zuoko, Vilniui reikia ir pasaulinio lygio traukos daugiafunkcinio kultūros centro. Mero teigimu, žodį Guggenheimas reikėtų pamiršti ir nebevartoti – esą turėtą istorinę galimybę Vilnius jau prarado – Guggenheimas jau žvalgosi galimo bendradarbiavimo su Helsinkiu. „Manyčiau, Vilniui būtų labai gerai, jei dešiniajame Neries krante susikurtų tam tikras skirtingo lygmens kultūros institucijų su skirtingais tikslais ir skirtinga misija trikampis – pasaulinio lygio daugiafunkcinis kultūros centras, Nacionalinė dailės galerija ir MMC. Tai būtų labai puiku“, – kalbėjo sostinės vadovas. (2011 07 08, Delfi.lt) Ir vėl trikampis (objektai-magnetai jau nebemadingi?) – tik šįkart labai jau panašėjantis į Bermudų.

 

Regis, žiniasklaidai neįdomiausia proceso dalis – mecenatystė, kuri apnuogina kai kurias itin skausmingas žaizdas ir, deja, yra nustumiama į antrąjį planą, diskusijos apie būsimo muziejaus turinį, jo ir Nacionalinės dailės galerijos skirtumus (o ne panašumus) tiesiog nevyksta. Dažname interviu paminima, kad šalis nepajėgi ir neįsigyja savo kūrėjų kūrinių, nepapildo muziejų kolekcijų. Galų gale tai priverčia patį užsakovą aiškintis ilguose interviu, kurių viename Viktoras Butkus teigia: „Nupirkti vieną Pablo Picasso paveikslą kainuoja 10–30 mln. dolerių. Visas MMC projektas su kolekcija ir pastatu tėra ketvirtadalis P. Picasso drobės!“

 

O „Vilniaus dienoje“ Danguolė Butkienė antrino: „Jokių vilniečių apklausų nerengėme, tačiau mums atrodo, kad poreikis yra. Naujo privataus meno centro atsiradimas sujudintų ir valstybinių muziejų veiklą, priverstų dirbti dar aktyviau. Tai būtų sveika konkurencija. (...) Tarptautinio lygio parodas galima rengti ne tik pristatant užsienio menininkus, bet ir eksponuojant mūsų šalies dailininkų kūrybą.“ O ir Nacionalinės dailės galerijos direktorė L. Jablonskienė konkurenciją vertino kaip pozityvų, judėti pirmyn skatinantį reiškinį. „Mes naują meno centrą priimtume kaip darbinį iššūkį: ir mūsų programos turi gerėti, ir mes turime įrodyti savo intelektualinius gebėjimus. Konkurencija vyksta ne susinaikinimo, bet tobulėjimo kryptimi. Be to, ne tik jie mums būtų konkurentai, bet ir mes su savo įdirbiu būtume konkurentai jiems. Už žiūrovą, kaip už bet kurio kito produkto vartotoją, teks kovoti. Tačiau tai manęs visiškai negąsdina“, – garantavo L. Jablonskienė (2011 03 02, Diena.lt).

 

Galiausiai kultūros ministras Arūnas Gelūnas „Verslo žiniose“ (2011 07 01) teigia: „Manau, tai yra istorinis šansas, pirmas nuo seniausių laikų, turbūt Pacų ar Radvilų, kai privatus mecenatas kultūrai skiria tokius milžiniškus pinigus. Šiuo atveju matome kultūrinių interesų turtingą žmogų prof. Viktorą Butkų, kuris neperka 5 ferarių, trijų jachtų ar visiems žentams po didžiulį namą, bet gina viešąjį interesą. Butkai perka iš menininkų kūrinius, kurių valstybė dėl savo skurdumo nėra pajėgi įsigyti, suformuoja kolekciją – jau dabar jai nupirkta darbų už 6 mln. Lt, ir žada ją plėsti toliau. (...) Kaip atsakingas ministrų kabineto narys, matantis biudžeto eilutes ir tai, kaip skausminga kultūroje 1 mln. Lt  pasukti į vieną ar į kitą pusę, manau, kad tai yra unikali, fantastinė galimybė paskelbti žinią ir kitiems, kad toks dalykas įmanomas. Man toks visuomeninis ideologinis kultūros vėliavnešio aspektas yra pats svarbiausias kalbant apie pavyzdžio, precedento sukūrimą. (...) Aišku, investicijų didiesiems mūsų muziejams labai reikia. Tikiuosi, jog su savo siūloma vadybos schema, veiklos įsivaizdavimu prof. Butkus sukurs tam tikrą modelį, atraktyvią programą ir ją bus galima stebėti, pavydėti ir mokytis. Kaip matote, esu pilnas optimizmo.“

 

Dėsninga, kad toks svarbus konkursas, kuriame, regis, dalyvavo visi save gerbiantys Lietuvos architektai, o eigą stebi ne tik kultūros specialistai, bet ir politikai, iškėlė į paviršių jau matyt ir sunkiai dangstomas cecho problemas. Ir menotyros taip pat, bet architektūros, matyt, – labiausiai. Natūralu, kad kiekvienas svarbesnis architektūrinis konkursas plačiai viešai aptariamas spaudoje, ypač gaila, kad tik skandalų pavidalu. Iš klaidų reiktų mokytis. Tikiuosi ir linkiu, kad šio konkurso atomazga nebūtų ta klaida, iš kurios pasimokytume visi.


 

1Jam pritaria SG pasirašęs komentatorius internete (jis vienas iš daugelio panašių): Juokingiausia, deja, ir graudžiausia tai skaityti „komisijos" komentarus-išvadas. „Darniai įsiterpė tarp laisvo planavimo principu išdėstytų išraiškingų tūrių.." atsiprašau dėl savo galbūt keisto klausimo, o kas tai galėtų būti? Gal tai paprasčiausia betvarkė, o ne laisvas planavimo principas? Kaip galima darniai įsiterpti? Čia kažkas naujo etikos pasaulyje (...) „Pastatas nekonfliktuoja su aplinka..." ir tai šio pastato privalumas? Kitais žodžiais tariant – pastatas neturi jokio ryšio su aplinka... 5 pastatai – 5 pasauliai tarp kurių nėra nieko bendro, tarsi juos kažkas prievarta čia atgynė ir „pririšo“ visiems laikams...“ Pastatas nesiekia dominuoti aplinkoje... bet – tai neabejotinai „ženkliukas“, „ironinis“ darbas...“ – kas tai? – dar vienas laisvas žodžių dėliojimo principas? Ar visiška košė komisijos narių galvose? ... „atspindintis dabarties tendencijas“.... hmm, na ir kokios tos dabarties tendencijos?“ – ir taip toliau.



„7 meno dienos“ Nr.29 (951), 2011-07-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

test, 2014-04-04 01:07

asdasdadasd

FdoeSSMseM, 2012-07-16 17:41

If you want to just lose body fat, you'll have to exercise enguoh to keep your current muscles the same. This will probably be a bit more than you usually exercise if you go on a diet.low-carb diets also help with the body fat losing, but you'll still have to add some exercise to keep from losing your muscles.I bet a body building magazine would have some tips for this type of thing.

PcDPGkLICWeuwIXaWOP, 2011-10-23 18:49

Never seen a betetr post! ICOCBW

ha, 2011-07-29 14:53

nuo LTSR yra laisvas pasaulis?

Lapė, 2011-07-29 14:43

Kažkodėl kitokia nuomonė mūsuose būtinai traktuojama “iš pavydo“ arba“kad jo nenupirko“. Žmonės, net ir ne menininkai, gali turėti skirtingas nuomones, tai normalu laisvam pasauly, ar ne?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti