Nors paveikslai sukurti per pastaruosius (2010 ir 2011) metus, savo nuotaika jie labai skirtingi. Gana vieningai išlaikytas ryškus koloritas, bet vieni paveikslai spinduliuoja ramybę, susikaupimą, kituose viešpatauja agresija, treti skleidžia pasyvumą, apatiją tiek veiksmo paveiksle, tiek santykio su žiūrovu atžvilgiu. Tačiau bendras įspūdis, matyt, dėl kolorito, pasirodė pietietiškai džiaugsmingas.

Paveiksluose ekspresionistiškai deformuotos žmonių figūros elgiasi dvejopai: vienur pasyviai eksponuoja savo atpalaiduotus kūnus ilsėdamiesi ant žolės, pajūryje ar keistokai ramstydami sienas, kitur kūnai aktyvūs – žaidžia slėpynių ar šoka.

Didžiausią įspūdį padarė paveikslas „Ant raudonos“ (2010 m.). Be mane nuolat žavinčio spalvų kontrasto – ryškios, sodrios geltonos ir intensyvaus ultramarino, paveiksle jaučiamas neapsakomas erdvės gylis ir iš jo alsuojanti sukoncentruota, meditatyvi ramybė, tarsi prieštara intensyvioms spalvoms iš kurių yra suformuota.

Vienas iš energingiausių darbų parodoje dvelkia destruktyvumu – „Pas žiogą į svečius“ (2011 m.). Jame potėpiai abstraktūs, tarsi nykstantys, tirpstantys, o paveikslo agresyvumą sustiprina piktai tiesiai į žiūrovą žvelgianti grėsmingai dantis iššiepusio sparnuoto padaro galva.

Tačiau turbūt labiausiai provokuoja „Netikėtas susitikimas“ (2010 m.) – šiek tiek ironiškas pasakojimas apie moterų pliaže pagautą, krūmuose tupintį vojeristą. Šiame paveiksle atsiranda įtampa tarp tamsios nuogos moters ir pilkšvai balto vyro, žiūrinčių vienas kitam į akis, bei kitos, nieko neįtariančios, ramiai besideginančios moters.

Ilgokai tyloje bevaikštinėjant po galeriją, darbuotoja sau, o gal vienintelei lankytojai (juk žmonės tokiomis karštomis dienomis prie ežerų važiuoja, o ne parodose lankosi) nusprendė praskaidrinti nuotaiką... ir iš salės kampe pastatyto nedidelio pilko grotuvo pasigirdo kažkas panašaus į Pietų Amerikos šokių ritmus. Tą akimirką tarsi nukrito šydas nuo akių. Supratau, kad nors V. Paukštės tapyba savo intesyvių spalvų deriniu sudaro pietietišką įspūdį, tačiau kontrastas su pietietiškais motyvais atskleidžia visai kitą paveikslų nuotaiką. Ji atrodo tokia rami, romantiška ir lietuviškai melancholiška.

Paroda veikė iki birželio 14 d.

„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17