Paprastai vengiu atsakinėti į telefonines apklausas. Tačiau skambino ne bankas ar „Čili pica“, o menininkas, kurį gerbiu ir kurio rūpestį dėl tarpdisciplininio meno įkvėpė ne asmeninės ambicijos, o rimtas požiūris į visuomenines pareigas. Tai itin retas reiškinys - beveik anomalija. Man visada imponavo šio menininko konceptualumas ir gilinimasis į sudėtingus reiškinius bei teorijas. Štai ir dabar - galėtų žmogus tiesiog „pasikliauti širdim“ arba numot ranka ir negaišti laiko. Bet gilinasi. Nes visuotinis nesigilinimas ir gimdo komercinio, kičinio, pseudokonceptualaus, oficiozinio ir šiuolaikinio liaudies meno monstrus, kuriuos kultūros valdininkai iš inercijos (ar nevilties) deda į „tarpdisciplininio meno“ projektų krūvą. Ta krūva taip apaugo, kad darosi panaši į Augėjo arklides - ir jokios baltos užuolaidėlės jos nepridengs.

Apie tarpdiscipliniškumą rašyta ir kalbėta daug - ypač moksle ir mene. Vakaruose nuo XX a. 8-ojo deš. pradžios, Lietuvoje - nuo 1990-ųjų. Podisciplininį (postmedium) būvį aptarė Rosalind Krauss, etnografinį posūkį šiuolaikiniame mene (akcentuojant ne discipliną ir atlikimo būdą, o diskursyvias strategijas) - Halas Fosteris. Apie paribių problemas Lietuvoje rašė Lolita Jablonskienė, raktines šiuolaikinio meno sąvokas (taip pat ir tarpdiscipliniškumą) aiškino Dovilė Tumpytė, keletą išsamių pastabų apie tarpdisciplininį meną pateikė Kęstutis Šapoka. Pasisakė ir dabartinis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas Vytautas Michelkevičius. Kiekvienam besidominčiam verta susipažinti su šių autorių mintimis, norint geriau suvokti istorinį ir teorinį tarpdisciplininio meno Lietuvoje kontekstą - viskas prieinama internete ir bibliotekose. Tačiau mano tikslas - ne akademinė tarpdiscipliniškumo analizė, o veikiau jo apibrėžimų sintezė, kuri (jei pavyks) galėtų tapti paprasčiausia naudojimosi instrukcija.

Klausimas šiuo atveju ne filosofinis, o pragmatinis - kokiais kriterijais remiantis projektus galima vadinti tarpdisciplininiais atsižvelgiant į Kultūros rėmimo fondo specifiką? Fonde egzistuoja skirtingoms meno sritims nustatytos paramos kvotos, kurios kartkartėmis peržiūrimos atsižvelgiant į paraiškų skaičių. Pastaruoju metu tarpdisciplininio meno projektų skaičius smarkiai išaugo, o kvota nepasikeitė. Padidėjęs paraiškų kiekis liudija stiprėjančią skirtingų sričių profesionalų bendradarbiavimo tendenciją, bet kartu ir visišką tarpdiscipliniškumo sąvokos „išplautumą“. Bet koks renginys, kuriame dalyvauja ne vienos srities menininkai, automatiškai suvokiamas kaip tarpdisciplininis. Bet jei fotografijų parodoje akomponuojant smuikui skaitomos eilės, dėl to fotografija ir literatūros skaitymai savaime netampa tarpdisciplininiu projektu. O kada tampa?

Pirmiausia perskaitome Kultūros fondo remiamų atskirų meno šakų sąrašą: architektūra, cirkas, dailė, fotografija, kinas, muziejai, kultūros paveldas, literatūra, muzika, šokis, tarpdisciplininis menas, tautodailė, teatras ir mėgėjų menas.

Taigi pirmas instrukcijos punktas: tarpdisciplininis menas yra tai, kas nepriklauso kitoms išvardytoms sritims: ne dailė, ne šokis, ne fotografija, ne literatūra, ne teatras, ne kinas, ne tautodailė ir t.t. Tačiau tai nereiškia, kad neiginius pakeitus teiginiais ir sudėjus bent du komponentus gaunamas tarpdisciplininis menas. Čia labai svarbu suprasti, kad kiekviena išvardyta sritis / disciplina turi būti suvokiama iš šiandienos perspektyvos - pasinaudojant Rosalind Krauss terminu - „išplėstame lauke“. Fotografija išplėstame lauke reiškia, kad ji gali tapti instaliacija, fotografiniais objektais ir pan. Literatūra - kad jos skaitymai gali būti interaktyvūs, priminti sporto varžybas (slam poetry), performansus. Juk nemanysim, kad šiuolaikinė literatūra - tik poezija, proza ir drama. Kine ir teatre taip pat dirba dailininkai, scenaristai, kompozitoriai - bet jie kuria savo disciplinos ribose net ir naudodami šiuolaikiškiausias išraiškos priemones.

Antras. Tarpdisciplininis menas nėra tiesiog atlikimo / transliacijos kitomis medijomis būdas (pvz., nufilmuotas šokis, nufotografuoti cirko artistai). Tarpdisciplininiame projekte vaizdas, garsas, tekstas, performansas, improvizacija suauga į naują vientisą darinį. Tai ne paprastas kelių disciplinų kokteilis, bet kokybiškai naujas produktas.

Trečias. Tarpdisciplininis menas yra šiuolaikinis - jis atsirado kaip priešprieša modernaus meno grynumui, teoretizuotam Clemento Greenbergo. Tarpdisciplininis menas naudoja šiuolaikinio meno kalbą ir šiuolaikines priemones. Todėl ugnies skulptūrų deginimas nėra tarpdisciplininis projektas - tai veikiau sušiuolaikinta, reginių visuomenei pritaikyta etnokultūra. Arba (tauto)dailė, jei svarbiausias dėmuo - skulptūra.

Ketvirtas (susijęs su trečiuoju).

Tarpdisciplininis menas yra transgresyvus - t.y. peržengiantis ribas. Pirmiausiai peržengiantis vienos disciplinos ribas, neišsitenkantis net jos „išplėstame lauke“. Transgresyvumą, kaip svarbiausią tarpdisciplininės praktikos bruožą, išskiria Halas Fosteris. „Pagal Fosterio logiką, transgresiją galima konstatuoti diskursyvioje meno praktikoje, kurioje pasitelkiamos ir kompetentingai panaudojamos įvairių sričių žinios. Toks menas sukuria interaktyvų/kritišką/refleksyvų santykį su kultūrine, socialine, politine terpe, t.y. skleidžiasi horizontalumo ir vertikalumo jungtyje.“ (Dovilė Tumpytė, „Aktualiojo meno raktažodžiai: tarpdiscipliniškumas, medijos ir reliacinė estetika“, 2005 10 17, www.balsas.cc)

Penktas. Tai nėra tik Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių kuriamas menas. Nors dauguma jų kuria tokį meną, jį gali kurti ir kiti. Greičiausiai meno profesionalai, bet gali ir mėgėjai (Kultūros rėmimo fondas jiems taip pat skiria paramą). Tarpdiscipliniškumą legitimuoja ne meno institucijos (ŠMC, VDA, NDG, galerijos ir pan.), o būtent meno disciplinų ribas peržengiantis kūrybos pobūdis.

Jei ši instrukcija padės projektų rašytojams ir vertintojams - labai gerai. Jei paskatins diskusijas ir naujus, tikslesnius ir (ypač!) trumpesnius tarpdisciplininio meno apibrėžimus - dar geriau.

Dėkoju už skambutį.

„7 meno dienos“ Nr.13 (935), 2011-04-01