Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Entuziazmas, užsispyrimas ir opera


Pokalbis su kultūros vadybininke Ana Ablamonova


Rita Valiukonytė

Share |
Kultūros vadybininkė Ana Ablamonova
Nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ vadovė, šiuolaikinės operos festivalio NOA („Naujosios operos akcija“) organizatorė, kultūros vadybininkė Ana Ablamonova 2011 m. sausio - vasario mėnesiais stažuojasi Austrijos sostinėje, kamerinės operos teatre „Wiener Kammeroper“.

Kokie keliai atvedė į Vieną?  

 

Atsiradau spontaniškai. Dalyvavau ES programos jauniesiems kultūros vadybininkams „Gulliver Connect“ konkurse stažuotėms. Konkurso paraiškoje abstrakčiai nurodžiau dominančią sritį - contemporary opera. Po kiek laiko gavau žinią, kad laimėjau stipendiją ir turiu surasti tą contemporary opera vietą, kuri mane domintų. Tuomet ir prasidėjo galvos skausmas, nes, pasirodo, rasti kažką nuolat tikslingai veikiančio contemporary opera srityje nėra paprasta. Po ilgų paieškų, derybų pavyko susitarti su kompanija, kurios filosofija yra artima operomaniškoms idėjoms ir kuri šio sezono programoje kaip tik turi šiuolaikinės operos pastatymą. Su teatro vadovu suderinome mano veiklos barus, datas. Ir štai aš čia. Viena nebuvo tikslingai planuota stažuotės vieta. Taip susiklostė aplinkybės.

 

O kodėl taip tikslingai domitės šiuolaikine opera?  

 

Apskritai opera buvau „užkrėsta“ besimokydama B. Dvariono muzikos mokykloje. O studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje 2007 m. rudenį sužinojau apie jaunųjų kompozitorių su operos dainininku Jonu Sakalausku priešaky inicijuojamus naujų operų pastatymus. Ir kadangi man, tik baigusiai lakstyti tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo (4 metus derinau studijas šiuose miestuose), atsirado neišnaudoto laisvo laiko, susisiekiau su Jonu ir pasiūliau savo, kaip chormeisterės, paslaugas, nenorėdama apsikrauti organizaciniais darbais, nes tuomet rūpinausi kitų kultūros projektų vadyba.

 

Spėju, kad organizacinių darbų krūvis tik padidėjo...  

 

Taip, ši veikla labai įtraukė. Pradėjome kartu formuoti programą, kūrėjų tandemus, koncepciją, reklamos planus ir tai realizuoti. Dabar manau, kad tuomet nelabai suvokėme, ką darome ir į ką tai gali išaugti. Energijos ir visų dalyvių entuziazmo prasme pirmasis NOA festivalis buvo labai stiprus įvykis. Po festivalio, atsirado ir norai tęsti. „Operomanijos“ pavadinimas gimė rengiant NOA, eilinėje naktinėje elektroninių laiškų sesijoje su Jonu diskutuojant apie tai, jog ši veikla yra kaip liga, priklausomybė, operos narkomanija, operomanija. Beje, neblogas pavadinimas kūrybinei grupei.

 

Taigi pirmiausiai gimė NOA festivalis, tada atsirado pavadinimas, įvardijantis mūsų sambūrį, o kiek vėliau buvo įkurta projektus administruojanti organizacija.

 

Ar toli pažengėte per šį laikotarpį?  

 

Per daugiau nei trejus metus NOA festivalis išaugo, prie mūsų prisijungė daugiau menininkų (šiuo metu „Operomanijos“ duomenų bazėje - apie 300 menininkų iš Lietuvos ir užsienio). Pakeitėm festivalio pavadinimą (iš Trumpametražių jis tapo Šiuolaikinės operos festivaliu NOA), kas tiksliau atspindi jame pristatomą turinį. Buvo sukurta ir pastatyta 20 operų, užmegzta įvairų vietinių ir tarptautinių ryšių. Organizavome nemažai kūrybinių dirbtuvių operos kūrėjams, atlikėjams, garso režisieriams, įvairių šiuolaikinio meno renginių.

 

Per trumpą laiką spėjote daug nuveikti. Kokia čia paslaptis?  

 

Entuziazmas, užsispyrimas ir opera. Iš pradžių ganėtinai blaškėmės. Idėjų buvo (ir yra) daug, kiekvieną jų norėjome realizuoti, nors neturėjome nei finansinių, nei techninių galimybių. Po truputį „Operomanijos“ koncepcija išsikristalizavo. Išmokom atsirinkti, suformulavom veiklos strategiją, „Operomanijos“, NOA festivalio ateities viziją. Tad šiuo metu „Operomanija“ ramiau gyvuoja renginių prasme: turime prioritetinius NOA festivalį, šiuolaikinės operos kursus, pagal galimybes plėtojame vertingiausias idėjas, jos papildo ir palaiko pagrindinius projektus. Šalia to aktyviai plečiame tarptautinius ryšius, reprezentuojame analogų neturintį mūsų judėjimą už Lietuvos ribų.

 

Ar išties „Operomanija“ neturi analogų?  

 

Dar nepavyko susidurti. Atradome tai, kuo galime būti įdomūs ir unikalūs vietiniu ir tarptautiniu mastu, o ir kuo patys sau galime būti įdomūs. Tai, ko nėra arba yra mažomis dozėmis ir savaime nesukuria naujos kultūros, judėjimo. Be to, suteikiame daugeliui menininkų erdvę realizuoti save, bendradarbiauti, skatiname juos išlikti profesijoje bei šalyje. Ir apskritai, manau, šiuolaikinė opera, kaip erdvė kūrybai, turi didelį potencialą. Sintetinis menas, kurio ryškiausia išraiška ir yra opera, leidžia sumaišyti įvairiausius grynus elementus, idėjas, galiausiai žmones, dėl ko gali gimti naujos meno formos ir turinys.

 

Siekiate atnaujinti operos žanrą?  

 

Tam, kad žanras gyvuotų ne kaip muziejinė relikvija, reprezentuojanti tam tikro laikotarpio kūrybinį palikimą, jis turi keistis, reaguoti į realijas. Opera, būdama pompastiškiausia meno forma, ilgą laiką gyvavo kaip savotiškas valstybės atributas, galios simbolis, demonstruojantis jos rėmėjų potenciją, teatro erdvėje suskaidantis visuomenę į socialinius sluoksnius. Kūrybine prasme žanras evoliucionavo: iš pradžių buvo solistų, vėliau kompozitorių, o šiuo metu - režisierių vystoma raiškos forma. Manyčiau, operos ateitis šiame evoliucijos procese - kūrybinės komandos, kur idėjos generatoriumi, vadovu nebūtinai turi būti kompozitorius kaip anksčiau. NOA operas kartais inicijavo ir kūrybiniams procesams vadovavo režisieriai ir net choreografai. Dėl ko neretai žanro ribos prasiplėsdavo, atsirado tokių formų kaip monospektaklis-opera, šokio opera ir dar kitokios operos, kurios galbūt galėtų būti įvardintos antioperomis.

 

Tai kas yra šiuolaikinės operos autorius?

 

Suprantama, kad emocinis muzikos poveikis labai stiprus, dėl ko ji dažnai laikoma operos dominante. Tačiau šiuolaikinių technologijų galimybės, kitokie operos kūrimo principai leidžia nemuzikinius muzikinio teatro elementus sukurti nemažiau paveikius. Ir tai yra viena iš idėjų, kurią norėtume akcentuoti. Šiuolaikinė opera nėra vien kompozitoriaus kūrinys, tai yra kūrybinės komandos darbas. Muzika nebūtinai dominuoja šiuolaikinėje operoje, kiti elementai yra lygiaverčiai, o kartais svaresni. Kiekvienas atvejis individualus. Žanras, turėjęs savotišką neliečiamybę, „Operomanijoje“ yra permąstomas labai laisvai.

 

Papasakokite apie stažuotę Vienos kamerinės operos teatre.  

 

„Wiener Kammeroper“ - miniatiūrinis teatras (303 vietos salėje), įsikūręs Vienos centre. Pagrindinė veiklos kryptis - retesnių įvairių epochų (nuo baroko iki šių laikų) operų reprezentacija. Teatras dirba su jaunaisiais menininkais. Nors, turėčiau pasakyti, austriška jaunojo menininko sąvoka skiriasi nuo lietuviškos: čia jis yra daugmaž keturiasdešimtmetis. Teatre yra administracinė komanda, techninis personalas. Atlikėjai ir kūrėjai yra kviečiami dalyvauti pastatymuose atsižvelgiant į tų pastatymų poreikius. Nuolatinės trupės teatre nėra. Remiamasi menininkais, su kuriais nuolat bendradarbiaujama.

 

Mano stažuotės metu teatre vyksta britų kompozitoriaus H. Birtwistle'o operos „Ijo aistra“ („The Io Passion“) pastatymas. Sąlygos projektui realizuoti puikios ir nereikalauja ypatingo vadybinio išradingumo: 5 savaitės repeticijoms, teatro scena faktiškai neužimta kitais renginiais, yra visas techninis, projektą koordinuojantis, administruojantis personalas. Žodžiu, kurortas! Lietuvoje tokios sąlygos - didelė prabanga. Ypač „Operomanijai“ ar kitiems nepriklausomiems kūrybiniams benamiams.

 

 

Su kokiomis užduotimis tenka susidurti?  

 

Pirmiausia susipažinau su teatru, jo personalu, veiklos principais, repertuarine politika. Vėliau įsijungiau į „Ijo aistros“ veiklą. Kadangi visi pastatymo darbai yra identiški operomaniškiems (tik darbo sąlygos čia puikios), įsitraukiau į mane labiausiai dominančią reklamos, komunikacijos sritį. Susipažinau su projekto reklamos kampanijos planu, parengiau papildomų pasiūlymų, juos po aptarimo ir patvirtinimo pradėjau realizuoti. Tikrai įdomu, kaip tokioje ypač konservatyvioje, nelanksčioje rinkoje, kur kasdien vyksta daugybė renginių, realizuojama kitokio projekto komunikacija, į ką orientuojamasi, kaip ši tikslinė auditorija pasiekiama, kiek ilgai Vienoje (kur šiuolaikiniu menu vis dar laikoma Schoenbergo, Britteno kūryba) gyvuoja išties šiuolaikinės operos pastatymas.

 

Daug laiko praleidžiate įvairiuose renginiuose. Kokia yra Jūsų Viena?  

 

Manyčiau, Viena vis dėlto nėra „mano“. Ji labai įdomi, tačiau... Suprantama, veikla teatre nėra vienintelė galimybė pasisemti naujos patirties, įspūdžių, energijos. Vienoje pilna erdvių, kur kasdien vyksta gausybė renginių. Dauguma jų gan tradiciški, ir Viena toli gražu nėra avangardinio meno Meka. O ir vadybiniu požiūriu šis miestas, manyčiau, nėra geriausias pavyzdys. Viskas gan konservatyvu: kultūros sistema, tradicijos, amžiais suformuotas Vienos kultūros pobūdis yra patogūs ir nelankstūs. Tačiau būtent dėl skirtumų ši patirtis įdomi. Be to, daug gyvenimiškų austriškų dalykų yra kitokie ir gali sukelti naujų minčių. Niekada negali žinoti, kokia meninė ar vadybinė idėja, kada, dėl kokių priežasčių atsiras ir bus įgyvendinta...

 

Kalbėjosi Rita Valiukonytė



„7 meno dienos“ Nr.7 (929), 2011-02-18

Versija spausdinimui

Komentarai

sgtRsWitsZ, 2011-12-01 06:02

I bow down hmbuly in the presence of such greatness.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti