Keliolika metų sukiodamasis aplink pirmąjį, vis dėlto pasirinkčiau antrąjį. Esmė ta, kad dar nuo 1995 metų vaikščiodamas tamsiais Vilniaus dailės akademijos koridoriais, stebėdavausi ir kraipydavau galvą matydamas daugybę (milijonus, tuntus) vaitiekūniukų, čerapiukų, šalteniukų ir gasiūniukų. Vis pasvarstau, koks džiaugsmas dėstytojui ir tuo labiau jo mokiniui tapyti pagal aiškiai apibrėžtus autoritetų pavyzdžius. Žinau, kad tam tikra prasme tai gerai - nereikia pernelyg sukti smegenų ir, pažodžiui vykdant tai, kas pasakoma iš aukščiau, galima sulaukti ir sąlygiškai puikaus rezultato, ir neblogo įvertinimo iš kokio nors dėstytojo - nacionalinės premijos laureato.

Šiuo aspektu kur kas didesnių vilčių man visuomet teikdavo Kauno meno mokykla. Ten ir dėstytojai regėjosi liberalesni, nemaunantys savo apynasrio, ir studentai kur kas laisvesni, nebijantys eksperimentuoti (nors, tiesą sakant, veikiant tam vidiniam išsilaisvinimui kartais ir prarandantys drausmės pojūtį).

Dėl šios priežasties visuomet gerbiau Arūną Vaitkūną ir jo auklėtinius - abipusiai jų santykiai man visuomet regėjosi beveik idealūs - tokie, kokie gali ir turi būti tarp tapybos meistro ir mokinių (kita vertus - ką gali žinoti, gal tai tik nežinojimo nulemtas idealizavimas...). Šioji pagarba liko iki šiol - net dabar, kai A.Vaitkūno nėra tarp mūsų, o jo buvę studentai, ryžtingai nukirpę akademines bambagysles, žygiuoja vingiuotais ir erškėčiais apaugusiais tapybiniais vieškeliais. (Ko, deja, nepavyksta padaryti vilniškiams jų kolegoms - kas netiki, gali apsilankyti J. Vienožinskio dailės mokykloje veikiančioje parodoje „Tapyba*“).

A. Vaitkūno mokinio etalonu visada laikiau Jovitą Aukštikalnytę - bent jau nuo tų laikų, kai dabar nebeegzistuojančioje (o savo laiku pačioje šauniausioje Vilniaus mieste) dailės galerijoje „O11“ pamačiau jos magistrinės tapybos kolekciją.

Tai įvyko beveik prieš dešimtmetį. Diplominis darbas buvo dedikuotas vienos prieglaudos gyventojų fizionomikos tyrimams. Su malonumu atkreipiau dėmesį, kad A.Vaitkūno mokinė, pasitelkusi metamorfozę, perėmė iš savo vadovo esminius principus (kolorizmas bei gyvo nervo pulsacija kiekviename potėpyje), tačiau akivaizdžiai tai darė savotiškai, asmeniškai.

Tuomet į J. Aukštikalnytės tapybą žvelgiau kaip į tam tikrą vikšrą, iš kurio ateityje turėtų išsirutulioti spalvinga peteliškė. Menininkė drąsiai ir laisvai darė tai, apie ką koks nors VDA vilnietiško filialo kolega tegalėjo tik pasvajoti. Visų pirma ji nebijojo naudoti įvairiaspalvės dažų paletės. Ir dėl to jau net tuomet J. Aukštikalnytės tapyba man visą laiką buvo panaši (ar tikėjausi, kad bus panaši) į ryškiaspalvę peteliškę, kad ir spungę (lot. Inachis io). Antra, ji be jokių kompleksų rinkosi motyvą ir šį transformavo pagal savo sąmoningai suformuotus principus. Man imponavo tapytojos produktyvumas (intrigavo tai, kad vienas darbas stimuliavo kitą ir taip formavosi nepabaigiama, darbščiai pildoma grandinėlė).

Silpniausia vieta šioje grandinėje regėjosi tapytojos santykis su natūra. Kad ir kalbant apie tą diplominį darbą, vaizduojamų asmenų portretus reguliavo imanentiniai dėsniai, vidiniai mechanizmai, kurie su aplinka nelabai ką turėjo bendro. Žiūrėdamas į tuos kūrinius mąsčiau, kad lygiai taip pat sėkmingai buvo galima tapyti vaikų lopšelio-darželio lankytojus arba kokią laboratorinių pelyčių snukučių seriją.

Tad nauja, pati naujausia J. Aukštikalnytės paroda „Meno nišoje“ daugybę vilčių teikė pačiu temos formulavimu - „Iš natūros“. Prisipažinsiu, kad dar iki atidarymo lėkiau žiūrėti ir vis paklebendavau užrakintas parodai ruošiamos galerijos duris. Kai pamačiau, supratau, kad bent vienu - technikos punktu tai naujas žingsnis drugeliškoje tapybinio tapsmo raidoje. Tapytoja iš tikrųjų padarė didelę pažangą. Savo profesionalumą ji dabar rodo (panašiai techninį pasiruošimą eksponuoja muzikantas virtuozas) prieš žiūrovo akis išskleisdama visą tapybinės išraiškos priemonių spektrą. Vienur J. Aukštikalnytė dažą drebia ant drobės, kitur skaidriai lesiruoja, dar kitur nepasitenkina aliejiniu dažu ir brauko grafitą. Šioje vietoje galima kalbėti daug, bet verbalizuoti kažin ar verta. Tegaliu paminėti, kad tai daroma švariai ir nepriekaištingai.

Didžiausias atradimas tas, kad tapytoja eina tolyn ir, regis, vis labiau tolsta nuo A. Vaitkūno (su kuriuo ryšys ir taip buvo gana užslėptas). Tiksliau, dabar ji įpina ne tik kažkur tolumoje paliktą A. Vaitkūną, bet ir ne vieną šio kauniškį ir net vilniškį (kaip apmaudu!) bendražygį. Štai vienur J. Aukštikalnytė iš aliejinių bei grafitinių linijų narplioja drazdauskaitiškus mezginius, kitur ji beveik kaip A. Jonkutė brūkšniuoja pieštuku, dar kitur pilsto spalvotą vandenėlį varkališka maniera. O vietomis (ir labai konkrečiomis - ten, kur realiai iš natūros tapomi natiurmortai) stūkso čerapiški dažinių potėpių gumulai, pilkame atpažįstamame purvelyje (daug jo prisižiūrėta VDA) tūno vaitiekūniškai sudėstyti daikteliai (ta pati aukštyn pakelta horizonto linija, tie patys aplūžinėję relikviniai puvėsiai).

Visa tai gražu, tikrai gražu (nors ir kelia tam tikrą alergiją, nes to jau prisižiūrėta kitur). Kaip ir autorės žodžiu išsakytos mintys apie mažuosius kasdienybės džiaugsmus (,,Malonu ir gera stebėti tuos paprastus, pažįstamos aplinkos daiktus. Taip lengvai, be įtampos. Iš natūros. Tartum pasakočiau apie šalia esantį daiktą - vinį sienoje, verdantį arbatinį, kažkieno paliktus raktus, ir lyg prasitarčiau apie save“). Kabinėjantis prie žodžių galima pasakyti, kad nebuvo ten nei vinies, nei verdančio arbatinio, nei raktų - tik nuolat pasikartojanti Rūpintojėlio statulėlė. Kuri žavi ir savo aptrupėjusiu kūnu, ir skausminga poza, ir pačia mintimi.

Bet Rūpintojėlis - tai yra tas iki banalumo išeksploatuotas motyvas, o gal tiesiog pati natūra - čia pakišo koją. Nepajutau tiesioginio autorės santykio su aplinka, pamačiau tik mandagius, kultūringus (ir kultūrinius) reveransus kaunietiškiems ir vilnietiškiems tapybos autoritetams. Žodžiu, paroda vadintina „Iš kultūros“, o ne „Iš natūros“. Nes pastarosios yra kur kas mažiau už pirmąją. Tikroji esmė yra tas raiškos manierų sumaišymas. Tapytoja čia elgėsi kaip kvalifikuotas didžėjus - ji sėkmingai keitė plokšteles ir žaidė minėtųjų klasikų citatomis bei kartotėmis. Tikrai gražu - ir tai dar kartą įrodė nebloga ekspozicija - visokiais aukščiais ir visaip sukergti (tapybinis šalia grafinio) kalbėjimo būdai. Bet vis dėlto šiuo atveju pasigedau pačios Jovitos. (Ypač nusivyliau tuo, kad išbluko jos koloritas, išnyko spalvinė drąsa.) Kalbant peteliškiška terminologija, po visais tais kitų menininkų citavimais ji užsikasė kaip drugelio lėliukė po pernykščiais, jau paplėkusiais lapais.

Bet vis dėlto optimizmui pagrindo teikia tai, kad netrukus ateis pavasaris. Tikiu, kad po šių pilkų, tamsių žiemiškų dienų J. Aukštikalnytės tapyba lyg toji spungė išlįs iš viso to akademinio humuso ir išskleis savo sparnelius pačiomis nuostabiausiomis spalvomis bei raštais. Savo techniniu pasiruošimu, motyvacija (ir darbingumu) - tuo giliuoju tapybiniu pamušalu - ji įrodo, kad tai tikrai sugeba ir gali.

Paroda veikia iki vasario 11 d.

„Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-19 val., šeštadienį 12-16 val.

„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04