Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Geram džiazui nėra sunkmečių ir finansinių krizių


Festivalis „Vilnius Jazz”


Algirdas Klova

Share |
Gyorgy Szabados
Daivos Jadevičienės nuotrauka
Taip Antanas Gustys pristatė jau dvidešimt trečią kartą vykstantį festivalį „Vilnius Jazz“, kuris kasmet kviečia mus klausytis modernaus džiazo.

Į šią sąvoka telpa visa nauja muzika, kuo nors besiribojanti su džiazu. Taigi ir šiemet girdėjome šiuolaikinės akademinės, elektroninės, folkloro, akordeono ir bliuzo spalvomis žaižaruojantį naująjį džiazą. Jeigu festivalis būtų sudarytas tik iš pirmojo ir paskutinio koncerto, jį jau galima būtų vadinti pavykusiu. Du pianistai, du skirtingų amžiaus kategorijų, tautų ir fortepijono mokyklų atstovai virtuozai, du kompozitoriai, mąstytojai, muzikos filosofai ir puiki muzika.

 

Festivalį pradėjo vengrų avangardinės muzikos tėvas, džiazo pianistas, kompozitorius Gyorgy Szabadosas. Šis solidaus amžiaus virtuozas pademonstravo Vilniuje valandinę programą, pareikalavusią didžiulės energijos, išmonės, technikos. Tobulai kompoziciškai sudėlioti muzikiniai epizodai nešė aiškų muzikinį emocinį krūvį, kiekvienas tiesiogiai išreiškė aiškią muzikinę mintį, nors ir išdėstytą labai laisva ir šiuolaikiška muzikine kalba. Szabadoso muzika jungia šiuolaikinės akademinės, vengrų nacionalinės, džiazo ir, žinoma, kompozitoriaus Belos Bartoko muzikos intonacijas.

 

Tiesą sakant, sužinojęs, kad į festivalį „Vilnius Jazz“ atvyksta Gyorgy Szabadosas, labai apsidžiaugiau, nors vargu ar galėjau patikėti šia džiugia naujiena, žinodamas maestro amžių ir sveikatą. Tačiau abejonės ištirpo ir muzika užliejo „Piano.lt“ salę. Prisiminiau, kad dar būdamas jaunas prieš tris dešimtmečius įsigijau Gyorgy Szabadoso kvarteto vinilinę plokštelę, ant kurios dabar puikuojasi šio menininko autografas.

 

Na, o paskutinį festivalio vakarą sulaukėme gerokai jaunesnio pianisto virtuozo – Filipe Raposo iš Portugalijos. Šis nacionalinio romantinio džiazo atstovas patraukė dėmesį tvarkingomis, aiškiomis kompozicijomis. Antano Gusčio mintys apie lietuviškos ir portugališkos muzikos bei gyvenimo būdo panašumus pasitvirtino Filipe’i paimprovizavus lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ tema. Beje, šis pianistas ir kompozitorius domisi ne tik džiazo muzika. Jis improvizuoja garsindamas nebyliojo kino filmus ir akompanuoja fado dainininkams.

 

Antanas Gustys ne kartą pabrėžė, kad šių metų festivalio programa bus viena turtingiausių per visą jo gyvavimo dvidešimtmetį. Ko gero, taip ir buvo. Bent jau viena įvairiausių tai tikrai. Ne kartą akcentuota, kad festivalis orientuojamas į Amerikos, Europos, Azijos naująjį džiazą ir Vilniaus džiazo mokyklos laimėjimus. Azijos džiazui festivalyje paprastai atstovaudavo japonai. Per tuos du dešimtmečius matėme ir girdėjome tikrai ne vieną šios šalies džiazo atlikėją. Šiemet išgirdome folkdžiazo grupę „Sizhukong“ iš Taivano. Unikali ir originali šios grupės sudėtis – trys kinų tradicinės muzikos atlikėjai, grojantys nacionaliniais instrumentais (kinišku smuiku erhu, liutnės tipo instrumentais liuqin ir ruan ir fleitomis dizi bei xiao), bet puikiai išmanantys ir kitokią muziką, daug improvizuojantys, grupės lyderė džiazo pianistė Yuwen Peng ir du užsieniečiai – japonas perkusininkas Toshi Fujii ir Belgijoje gimęs bosininkas Martjinas Vanbuelis. Visų šių atlikėjų grojimas drauge susilieja į vientisą, liaudišku koloritu persmelktą pramoginę, lengvai suvokiamą ir patrauklią, džiazu alsuojančią muziką. Visi liaudies instrumentais grojantys muzikantai yra puikūs profesionalai, todėl jų muzikavimas nenublanksta, o tik praturtina originaliai sukurtas kompozicijas.

 

Amerikos džiazui festivalyje atstovavo vienas originaliausių Kanados gitaristų Tony Wilsonas, muzikavęs su grupe „Dark Blue World“. „Aš noriu išgyventi visa, kas žmogiška ir beprotiška, ir kuo tikroviškiau perteikti tai savo menu“, – sako šios grupės lyderė, vengrų kilmės dainininkė, rašytoja, dainų kūrėja ir dailininkė Elizabeth Fischer. Manau, jai pritartų visi šios ekscentriškos grupės nariai, kurių muzikoje gali išgirsti viską nuo meksikietiškų baladžių iki bliuzo ar roko. Patys grupės muzikantai tarp daugybės savo įkvėpėjų mini Bobą Dilaną, Diamandą Galas, Leonardą Coheną, Tomą Waitsą, grupes „King Crimson“, „Nirvaną“, Astorą Piazollą, Hanką Williamsą ir dar daug kitų „keistuolių ir sociopatų“.

 

Kitas, jau tikras amerikietis iš Detroito, grojęs su Samuelio Blaserio kvartetu – būgnininkas Geraldas Cleaveris.

 

Na ir žinoma, amerikiečiai iš kurių buvo daugiausiai tikėtasi – žinomas gitaros virtuozas Jamesas „Blood“ Ulmeris ir jo projektas „Odyssey“, kuriame dalyvavo ilgametis Ulmerio muzikos partneris, būgnininkas Dougas Hammondas. Koncerte girdėjome ir originalią šešių stygų violončelę, atlikusią boso funkciją. Kaip ir buvo skelbta, šios programos muzikinių kūrinių įvairovė aprėpė daugybę žanrų – bliuzą, roką, improvizaciją, džiazą, net klasiką, bet susidarė įspūdis, kad visas spindesys jau praeityje. Iš tiesų, pasiklausęs ankstesnius šio muziko įrašus, gyvai scenoje pasigendi tos muzikinės ugnelės, spontaniškumo, emocionalumo, muzikavimo džiaugsmo. Atrodo, kad muzikantų gyvenime jau viskas patirta, atrasta ir užfiksuota, belieka žvilgčioti į laikrodį. Be jokios abejonės, šis koncertas padarė įspūdį, bet gal tikėjausi kažko stipresnio?

 

Man pačiam asmeniškai didžiausia festivalio staigmena tapo grupės iš Šveicarijos „Brink Man Ship“ pasirodymas. Tiesą sakant, pamatęs programoje, kad visi instrumentininkai dar ir kompiuterizuoti, šiek tiek išsigandau, nes dažniausiai elektronika asocijuojasi su kažkuo „kosminiu“ ir nelabai suvokiamu, tačiau šiuo atveju buvo visai kas kita. Puikiai tarpusavyje derantys instrumentų ir elektronikos tembrai, vienas kitą papildantys instrumentininkai, labai logiškos ir estetiškai orientuotos, idealios formos kompozicijos privertė suklusti, o išklausius viską iki pabaigos suprasti, kad tos muzikos dar negana.

 

Antanas Gustys ne kartą yra pabrėžęs, kad jam labai svarbi Vilniaus džiazo mokykla. Ir tikrai, lietuviškam džiazui buvo skirta daug dėmesio. Maža to, kad festivalyje išgirdome ir išvydome žinomus ir dar visai negirdėtus Lietuvos muzikus, tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2010“ paskelbė septintą tradicinio apdovanojimo „Už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą“ laureatą, kuriam prizą įteikė UAB „A Cappella“ ir festivalis „Vilnius Jazz“. Tai vienas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomiausių Lietuvos džiazo muzikų – pianistas, grupių lyderis, kompozitorius ir aranžuotojas Dainius Pulauskas, švenčiantis penkiasdešimtmetį.

 

Dainiaus Pulausko ir jo grupės pasirodymai festivaliuose visada labai laukiami ir intriguojantys, nes šis muzikas visuomet pateikia naujus savo darbus, jį lydi puikūs muzikantai, kurie įneša į ir taip jau gerai surėdytą kompozicinį audinį daug gražios asmeninės iniciatyvos, papildydami Dainiaus kompozicinius sumanymus savo virtuoziškumu. Taip atsitiko ir šiemet – naujai suskambo Čiurlionio preliudų temos, nepaviršutiniškos individualios improvizacijos, permušamos Pulausko sugalvotų faktūrinių detalių, suteikė muzikai spontaniškumo, gyvybingumo, neprarandant „sveiko muzikinio proto“.

 

Koncerto diena Dainiui Pulauskui buvo svarbi dar ir tuo, kad kaip tik tądien pasaulį išvydo jo nauja kompaktinė plokštelė „Mixtum kompositum“, ant kurios viršelio puikuojasi paties fotografuotas vaizdelis. Dar vienas Dainiaus talentas?

 

Dar vienas festivalio atradimas – akordeono virtuozas Raimondas Sviackevičius. Akordeonas, nedažnas džiazo muzikoje instrumentas, suskambo kitaip – gal kiek minimalistiškai, estetizuotai. Beje, labai šį projektą praturtino Arkadijaus Gotesmano muzikavimas.

 

Tikrai džiugu, kad festivalis „Vilnius Jazz“ daug dėmesio skiria jaunųjų Lietuvos džiazo muzikantų skatinimui. Štai jau penktąjį kartą buvo surengtas džiazuojančio jaunimo konkursas „Vilnius Jazz Young Power“. Festivalio scenoje, Rusų dramos teatre, įvyko šio konkurso finalinis turas, kuriame dalyvavo keturi jaunimo džiazo kolektyvai, visi jie atstovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Tai – grupės „Bon Ton“, „Vilkšu pa muguru“, „Yo-Yo Mo-Mo-Mo“ ir duetas „Dauleou“ (saksofonininkas Manvydas Pratkelis ir būgnininkas Jonas Butvydas), kuriam ir buvo įteiktas konkurso „Grand Prix“. Šį kartą sutapo ir komisijos, ir publikos nuomonė.

 

„Dauleou“ taip pat pripažintas renginio atradimu. Grupės „Vilkšu pa muguru“ vokalistei Silvijai Pankūnaitei įteiktas prizas už originaliausią konkurso kompoziciją, o geriausio instrumentininko prizu buvo apdovanotas net trijose grupėse muzikavęs saksofonininkas Simonas Šipavičius. Man asmeniškai grupė „Vilkšu pa muguru“ patiko labiausiai – ne tik dėl gražios, tvarkingos kompozicijos, bet ir dėl originalaus, gerai valdomo Silvijos Pankūnaitės balso, unikalios būgnininkės Živilės Kazlauskaitės ekspresijos bei Simono Šipavičiaus jaunatviškai profesionalių saksofono solo epizodų. Džiugu, kad konkurso laureatai ir toliau muzikuoja, organizuoja savo kolektyvus, groja kitose grupėse. Štai ir šiemet svečio teisėmis konkurso finale su grupe „Baisios stygos“ dalyvavęs Tadas Dašukas yra tapęs konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ laureatu.

 

Liūdina gal tik tai, kad dauguma šiemet dalyvavusių kolektyvų yra trumpalaikiai, susikūrę specialiai, prieš pat konkursą, bet galbūt sėkmė suteiks jiems impulsą toliau veikti.

 

Gal ką ir pamiršau paminėti, nes ne tas buvo tikslas. Labai norėjau pasidžiaugti festivaliu ir pasidžiaugiau.