Keletas japonų Vilniaus gatvėje, rusių turisčių invazija į lino audinių parduotuvėlę; pagyvenę kauniečiai ilsisi ant suolelių liepų pavėsyje. Spalvingus kostiumėlius vilkinčios damos po darbo užbėga į nepakeičiamąjį „Ekspresą“ išgerti kavos su spurgomis. Laikinoji Lietuvos sostinė atrodo taip, kaip, matyt, ji visada atrodė - provincialus, sulėtintu tempu gyvenantis miestas. Pavieniai art deco stiliaus pastatai signalizuoja metropolio ambicijas, bet telieka ultramoderniais punktyrais žemaūgio, medinio, plačiagatvio senojo Kauno audinyje. Sulėtintas modernizmas turi nepaprasto žavesio, bet po kelių dienų Kaune jaučiu, kad reikia deguonies kaukės.

Šiandien sunku įsivaizduoti Kauną kaip sostinės miestą. Dar sunkiau įsivaizduoti sostinę, įsisąmoninusią savo laikinumą. Tarpukariu Kaunas buvo Lietuvos centras, bet šio centro tikslas buvo Vilnius. Jeigu būdvardis „istorinis“ nurodo į nuo dabarties ir ateities atskirtą būtį, Kaunas yra istorinė sostinė. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad lemtingais 1940-aisiais būtent Kauno ore tvyrojo sukoncentruota politinė įtampa ir nerimas dėl šalies ir jos gyventojų ateities. Todėl Istorinė prezidentūra yra puiki vieta tarpukario Lietuvos dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės kuruotai ir Julijos Reklaitės suprojektuotai parodai „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941 m.“. Būtų kvaila nepripažinti, kad surengta Vilniuje ši puiki paroda pritrauktų daug daugiau žiūrovų, tačiau kita vertus, šiuo atveju laimi abi pusės. „Po raudonąja žvaigžde“ suteikia gerą progą apsilankyti ne tik Kaune, bet ir ne labiausiai intriguojančiame, nors iš tikrųjų labai įdomiame Istorinės prezidentūros muziejuje.

Pagrindinis parodos „Po raudonąja žvaigžde“ tikslas - atskleisti sovietinės okupacijos procesą iš vizualinės kultūros perspektyvos panaudojant mišrius šaltinius: kino kronikas, plakatus, literatūrą, nuotraukas, grafikos ir tapybos darbus. Trumpam suskliaudus mūsų kolektyviai patirtą okupacijos traumą, galima teigti, kad paroda šauniai atskleidė, kaip sistemingai ir, pripažinkime, gudriai veikė okupacinis režimas. Prosovietiniai ideologiniai plakatai akivaizdžiai taikė ne tik į lietuvius, bet ir į kitas etnines grupes, gyvenusias Lietuvoje, - žydus ir rusus. Lietuvių, jidiš ir kirilicos rašmenimis išmarginti plakatai pribloškė į parodą atlydėjusį britų istoriką, nes jie liudijo sudėtingos sovietų užduoties mastą: okupuoti daugiakultūrę ir multilingvistinę šalį, kurioje nedaug kas kalbėjo okupantų kalba. Įdomu, kad svarstant šią mintį („okupuoti šalis išties nėra lengva, pavyzdžiui, kapitonas Kukas buvo suvalgytas vietinių“) priėjome bendros išvados: vien dėl lingvistinių priežasčių XX amžiaus okupacinis režimas vargiai būtų įsitvirtinęs, jeigu ne vietiniai „tarpininkai“. Maža to - „Po raudonąja žvaigžde“ parodo, kad sovietinės okupacijos objektas buvo ne vien lietuvių, bet ir žydų bei rusų Lietuva. Nors galbūt tai ir nėra pagrindinis kuratorės tikslas, ši parodos įžvalga taikliai revizuoja etnocentrišką lietuviško nacionalizmo naratyvą apie sovietų okupaciją.

Kaip pragmatinis projektas, sovietinė okupacija buvo ne tik multilingvistinis ir multietninis, bet ir, kaip liudija parodos eksponatų įvairovė, tikras multimedijų projektas, kuris veikė ir per edukaciją bei laisvalaikio leidimo formas ir taikė į įvairias kartas. Galima užsimiršti gerai valandai bevartant „Genį“, spalvotą sovietinį žurnalą vaikams (laminuotos žurnalo kopijos - puiki parodos architektės mintis). Propagandai mene socialistinio realizmo kanonas buvo itin parankus dėl savo aiškiai apibrėžtos formos ir turinio: užmeti akį, ir jau aišku, socialistinis ar ne socialistinis tai realizmas (popmeno korektiškumo identifikacija pareikalautų iš okupacinio režimo kur kas intensyvesnių išteklių).

Apskritai okupacijos dailė ir vizualinė informacija pribloškia savo negrabiu primityvumu: nesu mačiusi „nepanašesnių“ Lenino ir Stalino negu Bari Egizo portretuose. Poezijos ir literatūros pavyzdžiai geriausiu atveju primena mokinuko rašliavą. Tačiau, kita vertus, manau, kad šiandien primityvumas ir siurrealizmas įgyja naują estetinę vertę. Michailo Zoščenkos istorijos apie Leniną skamba it Charmso apologijos. Poezija ir grafika pritrenkia savo naivumo grynumu (Liudo Giros poema Stalinui). It patys tikriausi šedevrai: kino kronikos kadras, kur po ūsuota Stalino šypsena (portretas ant sienos) sukasi šokėjų poros. Fotografo M. Truso nuotrauka: Vilniaus valstybinio kailių fabriko „Furs“ darbininkai puošia kailio atraižomis penkiakampę žvaigždę su Lenino ir Stalino portretais (1940).

Be abejo, okupacijos šokas neturėtų būti neutralizuotas analitiniais ir estetizavimo aparatais. Parodos organizatoriai nesistengia paslėpti savo emocinio angažemento. Paskutinė parodos salė dedikuota traumai ir skausmui: nužudytiems (Vytautas Bičiūnas), žuvusiems (Adomas Smetona) ir savo noru iš gyvenimo pasitraukusiems (Juozapas Perkovskis) menininkams. Galbūt profesionaliausi meno kūriniai parodoje - Sofijos Dembovskytės-Römerienės piešiniai - bauginančiai gražūs eskizai nupiešti pakeliui į tremtį.

„Po raudonąja žvaigžde“ protingai apeliuoja į žiūrovą savo intelektualiniais argumentais ir emociškai įkrautais naratyvais. Karštą liepos dieną istorija nukrečia šalčiu ir brutalumu. Iliustracija kino kronikoje: Vileišio aikštė, Kaunas, 1940-ųjų spalis. Žvarbiame nespalvotame lietuje neapsakomai suvargusi okupacinė kariuomenė. Ir beviltiškiausia tai, kad sovietinė okupacija nenutraukė jokio tariamo „lietuviško aukso amžiaus“. Bijau, kad 1940-ieji tebuvo vieno autoritarinio režimo pergalė prieš kitą autoritarinį režimą. Laimė, istorija taip pat byloja, kad nė viena diktatūra nėra pajėgi sunaikinti individualaus žmogaus kūrybiškumo ir išradingumo. Tik šios baikščios ir negrabios okupacijos dailės kontekste galime tinkamai įvertinti 7-ojo dešimtmečio lietuvių meną ir architektūrą: nedidelį, bet galingą estetikos, profesionalizmo ir atgyjančio gyvenimo triumfą.

Paroda veikia iki 2011 liepos 15 d.

Istorinė LR Prezidentūra Kaune (Vilniaus g. 33, Kaunas) atidaryta antradieniais-sekmadieniais

„7 meno dienos“ Nr.34 (910), 2010-10-01