Tad man, kaip ir mano kolegei Eglei Juocevičiūtei, parašiusiai apie parodą „Post Ars-20-Kontekstai“ pirmiau ir tuo pasunkinusiai mano užduotį bei galimybę būti originaliai, teks kalbėti tik iš savo (ir savo laiko) perspektyvos.

Pavadinti menininką klasiku - tolygu užklijuoti jam etiketę, nurodančią galutinio kūrybos taško pasiekimą, pripažinimą, kad viskas, ką buvo galima sukurti, jau sukurta. Kad ir kaip kratausi šios įkyriai lendančios minties, ją nejučiomis pakiša parodoje regima pastanga sudėlioti, susumuoti ir tvarkingai pristatyti „Post Ars“ dvidešimties metų kūrybinės veiklos rezultatus. Performatyvūs, dinamiški, konceptualūs, kartais gaivališki Alekso Andriuškevičiaus, Česlovo Lukensko, Roberto Antinio, Gintaro Zinkevičiaus meniniai veiksmai, išsiskiriant ir pabrėžiant jiems rūpimų problemų skirtybes, rodomi keturiuose individualiuose ekranuose.

Zinkevičiaus videodarbuose matyti eksperimentavimas vaizdo ir garso santykiu, žaidybiškumas ir humoras („Games“, „Dodekafonija“). Andriuškevičiui labiausiai rūpi žiūrėjimas ir kūno susilietimas su plokštuma („Bandymas įsiterpti“, „Mano kelionė“, „Kontaktai“, „Užbrauktas peizažas“). Lukenskas rodomas kaip performansų, kuriuose svarbiausia vieta tenka kalbėjimui apie tai, kas yra menas, kas yra menininkas, kokia jo vieta visuomenėje, atlikėjas. Nors ši tema rūpėjo visiems „Post Ars“ nariams (pavyzdžiui, Andriuškevičiaus videodarbe „Menas-nemenas“), Lukenskas išsiskiria deklaratyviu performansų pobūdžiu. Kad ir M. Žilinsko galerijoje atliktas performansas, kuriame menininkas vaikščiojo tarp prie stalų susėdusios publikos su kukluksklano gobtuvu ir gana aršiai porino apie menininko ir visuomenės santykį. Pristatomas tik vienas Antinio projektas „Muziejui neregiams“, tiriantis nematymo temą, kuri leido skulptoriui „atsiplėšti“ nuo autoritetingo tėvo, taip pat skulptoriaus, ir kuri tapo Antinio jaunesniojo kūrybos stigma. Penktajame, didžiajame projektoriuje rodomi bendri menininkų performansai ir akcijos, tai, kas iš tikrųjų buvo „Post Ars“.

Be to, menotyrininkės ir parodos kuratorės Daivos Citvarienės dėka gausybė medžiagos apie grupuotę buvo atrinkta ir susisteminta dvidešimtmečio proga naujai išleistame skaitmeniniame kataloge. Jį įsigyti privaloma, jei nori suvokti parodos pavadinimo žadamus kontekstus.

Todėl iš tiesų vykusiai pasakė mano kolegė Juocevičiūtė, įvertinusi „Post Ars-20-Kontekstus“ ne kaip atskleidžiantį kontekstus projektą, o kaip savotišką istorijos reklamą.

Kas vis dėlto yra reklamuojama? Grupės veiklą reprezentuojantis kompaktas? Ar tą reklamavimą reikėtų suprasti kaip pastangą galutinai įsirašyti Lietuvos meno istorijoje, paneigiant ir atsikratant visų klaidingų ir klaidinančių faktų, lydėjusių menininkų veiklą?

Į Lietuvos Nepriklausomybės priešaušrio meno areną „post arsininkai“ įriedėjo tarsi buldozeriai, išpažindami tarpdiscipliniškumą, bendradarbiavimą, kurdami su gyvenimu vieną kūną sudarantį meną ir paleisdami Vakarų Europos meno naujovių gūsį, piktinusį miesčionišką valstietišką skonį. Juos lydėjo kritika ir kaltinimai, buvo parašyta tekstų, mitologizavusių ir iškreipusių menininkų kūrybos biografiją. Į kompaktą sudėti interviu su menininkais, išsamūs kūrybos aprašymai, chrestomatiniais tapę, grupuotės veiklą meno istorijos diskurse įtvirtinę Alfonso Andriuškevičiaus, Erikos Grigoravičienės tekstai, kūrybos dokumentacijos, videoįrašai, nuotraukos, parodų plakatai. Neapsakomai malonu žinoti, kad visa ši informacija patikrinta ir papildyta bendradarbiaujant su pačiais menininkais. Tad iš tikrųjų nesvarbu, kas reklamuojama. Džiaugiuosi Citvarienės ir „Post Ars“ bendradarbiavimo rezultatu, kuris prisidės prie mano šiuolaikinio meno informacijos archyvo. (Kaip rašė Eglė J., turėti jį - labai geras jausmas.) Tikiu, kad palankesniais laikais dar labiau papildytas šis darbas pasirodys ir knygos pavidalu.

Bet „Post Ars- 20-Kontekstai“ (paroda ir katalogas) - tai pirmiausia jubiliejinis įvykis, leidžiantis keturiems „post arsininkams“ žvilgtelti į savo nueitą kelią, suteikiantis galimybę jiems ir jų kartos menininkams sugrįžti ir pasidžiaugti audringos jaunystės, kūrybinės brandos, šlovės akimirkomis. Tuo tarpu mano kartos žiūrovui - tai unikali galimybė pauostyti atgimstančios, persitvarkančios Lietuvos politinės, socialinės, kultūrinės atmosferos, kuria dvelkia H. Kunčiaus, R. Gavelio, J. Ivanauskaitės, T.A. Rudoko knygose aprašomos istorijos. Taip pat pasekti Lietuvos meno raidos tendencijas nuo 1989 iki 2009 metų per vienos grupuotės veiklos prizmę.

Kaip tarpukario „arsininkai“, taip ir „post arsininkai“ atėjo su manifestu ir tapo naujovių vėliavnešiais. Tos naujovės - žemės menas, instaliacija, performansas, eksperimentavimas su kamera, gyvo kūno įliejimas į meno kūrinį - šiandien mano kartai atrodo tokios savaime suprantamos, kad sunku visa širdimi suvokti jų inovatyvumą 10-ojo dešimtmečio Lietuvos kontekste. Būtų labai įdomu, jei kada nors būtų surinkta ir susisteminta „Post Ars“ lydėjusi kritika ir trumparegiški spaudoje pasirodę postringavimai (kad ir apie Lukensko „kankintus“ viščiukus) - taip grupės veiklos kontekstai atsivertų dar plačiau, tiksliau, iš kitos pusės. Tačiau būtent nuo tokių kontekstų, matyt, ir buvo siekta „apsivalyti“.

Grįžtant prie klasikų. Pirmą kartą parodoje lankiausi atidarymo vakarą, antrą - norėdama gerai pasiruošti egzamino klausimui apie 10-ąjį dešimtmetį plitusias akcijas ir instaliacijas. Trečią kartą atėjau tikėdamasi pati sau nuneigti per pirmus du apsilankymus atsiradusį suvokimą, kad tai, ką matau - istorija, nors menininkai yra dar aktyviai veikiantys meno lauko dalyviai. Galų gale jų veikla tęsiasi, tik tapo kitokia. G. Zinkevičiaus žodžiais, dabar jie - senoji mokykla, „oldskulas“. Istoriškumo gal ir nereiktų norėti nusikratyti, juk jis, kaip man rodosi, net vienas iš parodos ir katalogo siekinių.

Nuosekliai į dėžutes sudėliota dvidešimties metų avangardistų retrospektyva be jokių nesąmonių ir pokštų nuteikia kažkaip nostalgiškai. Juk tai praeities dokumentų paroda. Vienokia apima nostalgija žiūrint K. Dereškevičiaus tapybos retrospektyvą, kitokia - žiūrint videodarbus, kuriuose jauna ir gyvybinga laksto ta pati dabar jau pražilusi ir pliktelėjusi ketveriukė. Tikiu, kad ir juos pačius užklumpa panaši savijauta. Vis dėlto mano galvoje parodos ir katalogo dėka dailiai susidėliojęs „Post Ars“ istorijos punktyras kultinės grupės nepajėgia nukišti į praeitį. Kai kuriose vietose jie vis dar liko niekieno nepralenkti (kalbant apie lietuvišką kontekstą). Čia turiu galvoje rituališką žmogaus kūno ir žemės, oro santykių plėtotę, metamorfozės idėjos išraiškas, ryškiausiai ištransliuotas akcijoje Zatyšių karjeruose 1990 metais.

Kai kurie fluxus menininkai, būdami vyresni, bandė replikuoti savo performansus jau ne gyvenimiškoje, o parodinėje erdvėje. Iš gyvenimo išplėštas ir į sterilią aplinką įkeltas šiaip jau antrą kartą nepakartojamas fluxus menas tapo liūdnoku reginiu - supranti, kad matai bandomą pakartoti veiksmą, kurį buvo galima padaryti tik vienintelį kartą. Taip Dicką Higginsą, kartojantį savo riksmo performansą, ištiko širdies smūgis ir viskas baigėsi mirtimi. Tad kartais geriau istorija tegu lieka istorija. Mintyse iškyla interviu Dovilei Stirbytei išsakyti Zinkevičiaus žodžiai: „Po daugybės metų su jais pasimatęs (nežiūrint tų visų žilų plaukų, plikių ir pilvų) kažkaip pagalvojau: „O juk jūs - tai būtent ta „chebrytė“, su kuria už rankų susikibęs nuo kokio Aleksoto kalno norėčiau iš visos gerklės sustaugt: Mes dar padūksim!!!“ Jei kada sulauksim „Post Ars“ dūkimo, tikiuosi, jis bus ne kartojantis, o tęsiantis.

„7 meno dienos“ Nr.7 (883), 2010-02-19