O dabar, lydimas šviesos efektų,

koncertuos atlikėjas iš Čiukčijos!

Į sceną įžengia čiukčia ir

dainuoja: Angelaaaaai - lūpomis

bėgioja...

Geltona žalia balta raudona...

Angelaaaai - bučinius nešioja...

Geltona žalia balta raudona...

Angelaaaaai - širdeles vilioja...

Geltona žalia balta raudona...

Šis iš pažiūros trivialus anekdotas, iš tiesų gali būti raktu tiek į naują Evaldo Janso „Garso takelis“ filmą, spalio 8 d. pristatytą „Skalvijos“ kino centre, tiek ir į platesnį Janso kūrybos kontekstą. Anekdotas iš esmės panaikina ribas tarp garso ir vizualumo, perkeldamas juos į kalbos lygmenį, kitaip sakant, paversdamas paradoksaliu sąvokų žaidimu. Jansas tarsi ieško savo filmui garso takelio, o tos paieškos ir sukuria patį filmą.

Muzika, turinti tapti garso takeliu, juo (dažniausiai) taip ir netampa. Garso takelis (muzika) nuolat aptariamas, apibūdinamas, taigi iš esmės priešinamas savo funkcijai, nes kontekstualizuojamas sąvokomis (prisiminkime Janso filmą „Smurto antropologija“, kuriame vizualiai žaidžiama angliško žodžio shooting - šaudymo, filmavimo - prasmėmis). Taigi, prasminiai vizualumo, garso, muzikos ir kalbos kodai dehierarchizuojami, kitaip sakant, Jansas sąmoningai montuoja filmą kontrasto, prasmių nesutapimo principu.

Kita vertus, anekdotai juk yra savotiška „nesušukuota“ tautosakos dalis, „liaudies balsas“, specifinis, perfrazuojant Alfonsą Andriuškevičių, „gyvenimo tirštis“ arba sunkiai cenzūruojama socialinė kritika (prisiminkime sovietinės epochos anekdotus), išreiškiamas šmaikščių, taiklių ir dažnai nešvankių paradoksų kalba.

Šiam apibūdinimui nesipriešina beveik visa Janso kūryba. Ankstesni jo videofilmai buvo persisunkę tokios dažnai anekdotiškos, nešvankios, sarkastiškos dvasios. Kalbant apie pastarųjų kelerių metų Janso „dokumentiką“, reikia pasakyti, kad kiek priblėso tiesioginis performatyvumas (prisimenant ankstyvuosius jo videoperformansus), tiesioginis (ne tiesmukiškas) provokavimas, bet tai nereiškia, kad išnyko esminė konceptuali „žvilgsnio iš apačios“ linija. Janso žvilgsnis vis dar išlieka kritiškas, sarkastiškas, anekdotiškas.

Specifinis jansiškas požiūris geriau atsiskleidžia filme „Būti išstatytam“, kurį galima pamatyti ŠMC trienalėje „Miesto istorijos“. Šiame filme, kaip ir filme „3 in 1“, tiesiogine žodžio prasme pagrindinis (vizualus ir konceptualus) pasakotojas - autsaideris, visuomenės dugno (ar bent jau niekuo nereikšmingas) atstovas etc., o filmo naratyvo struktūra pakartoja preparuoto anekdoto(-ų) išklotinę. Filme „3 in 1“ į vieną tirštą mentalinę/vizualinę košę, ieškant „laimės formulės“, sumaišomas epilepsijos priepuolis, haliucinogeninių grybukų sukelta euforija ir viltis laimėti „aukso puodą“. Visas šis kliedesys atrodytų kurioziškai linksmas, jei nebūtų atmieštas kartaus psichologinio ir socialinio sarkazmo „rūgštimi“.

Filmo „Būti išstatytam“ garso takelis patikėtas mikčiojančiam „degeneratui“, kurio iš pažiūros nerišlus pasakojimas specifiškai veikia ir vizualią filmo sąrangą, kuri, reikia pasakyti, nebūtinai pažodiškai seka naratoriumi. Žiūrovas nejučia turi susitapatinti su pasakotoju ir yra priverstas (panašiai kaip Spike'o Jonze'o kino filme „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai atrandamas „portalas“ į Malkovičiaus „vidų“) atsidurti lėkštos, liguistos, kenčiančios nuo pagirių ar lomkių sąmonės viduje, tarsi mato filmą jo akimis, nes filmo naratyvas nuolat varijuoja tarp neva dokumentiškai atpasakojamų įvykių, subjektyvių impresijų ir baltosios karštinės vizijų. Taigi jis gali būti suvokiamas (patiriamas) ir kaip vidinis monologas, „sublogavusios“ (pa)sąmonės sapnas (o Slavojus Žižekas pasąmonę tiesiogiai sieja su grynąja ideologija), ir kartu anekdotiška istorija, pasakojama kur nors prie universalios prekybos kioskelių, užsigeriant spirituotu alumi ar odekolonu.

Kita vertus, šių filmų „anekdotiškumą“ jungia svarbus leitmotyvas - kritiškas, kartais radikalus, kartais mažiau pastebimas sarkazmas, ciniška kaukė. Tokią autsaiderišką poziciją galima suvokti kaip sąmoningą (ar nesąmoningą) kairįjį meną (vakarietiška prasme). Apie tai liudija aiškiai išreiškiamas socialinis ir kartais net politinis (pavyzdžiui, Zuoko ir Guggenhaimo muziejaus „linija“ filme „Būti išstatytam“) angažuotumas, anarchistinės potekstės.

Šia prasme Evaldas Jansas, ko gero, yra vienas „kairiausių“ bent jau savo kartos menininkų. Kairuoliškumą čia galima suvokti ir kiek plačiau - kaip savotišką nuoširdumo, pasak paties Janso – romantinio egzistencializmo, - lygmenį jo kūryboje.

Berods, ŠMC leistame „Emisijos“ kataloge Raimundas Malašauskas ir Audronė Žukauskaitė, netiesiogiai žavėdamiesi interaktyviu, intermedialiu, autoriaus sąvoką sunaikinusiu menu, papriekaištavo Jansui (gal jo atstovaujamam požiūriui) dėl neva per paprastos meninės taktikos, kai užtenka su videokamera „pasinerti“ į „gyvenimo tirštį“ ir kokios nors socialinės referencijos bus „užfiksuotos“ savaime.

Galbūt tame ir yra dalis tiesos, bet nereikia pamiršti, kad Janso meninė taktika nuo pat pradžių buvo performatyvi ir „gyvenimo tirštis“ buvo ne tiek išoriška fiksacija, kiek, galima sakyti, Janso psichofizinės aplinkos išraiška. Todėl šiuo atveju svarbiausia ne technologiniai ar kolaboraciniai „remeikai“, o psichosocialinė Janso pozicija. Čia svarbus nuoširdumas, kurį galime tapatinti su „kairiuoju“, dažnai „nepatogiu“ žiūrovui požiūriu. Šia prasme Janso kūrybą galime palyginti kad ir su kitų iškilių jo kartos kolegų, dirbančių su video/kino medijomis, kūriniais. Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus arba iš dalies ir Gintaro Makarevičiaus filmus nesunku susieti su „neoliberalia“, arba komercine (nebūtinai blogąja prasme), šiuolaikinio meno logika. Tai menas, kuris nuo pradžios iki pabaigos orientuojamas į atitinkamą (vakariečių) skonį ir mentalitetą, atitinkamą komercinį galerinį tinklą. Kitaip sakant, tai (labai aukštos kokybės) menas, kuriamas premijoms, apdovanojimams. Toks menas daugiausia priklausomas nuo sukurto įvaizdžio, t.y. užsakomųjų straipsnių, vadybinio-reklaminio konteksto, o be pastarojo neretai tampa sunkiai perskaitomas.

O paskutinių kelerių metų Janso filmų posūkis nuo performatyvaus, tiesioginio provokavimo prie savotiško „vaidybiškumo“ irgi atrodo problemiškas, kalbant apie „kairuoliškas“ intencijas, juo labiau kad puikiai žinome, jog šiandien net radikaliausias revoliucingumas gali būti puikiai parduodama preke. Pavyzdžiui, Evaldo Janso tapybos kūriniai, eksponuojami „Vartų“ galerijoje, plastiškai taip pat atrodo „įkyrūs“, sarkastiški, šiek tiek kipenbergeriški, „kairuoliški“, bet jų kainos (mūsų vietiniame kontekste) perša priešingas prasmes.

Komercinėje-biurokratinėje šiuolaikinio meno sistemoje viskas suvienodinama, paverčiama įvaizdžiu ir preke, bet galime kalbėti apie šiokias tokias paties autoriaus intencijas. Vienu atveju autorius, kurdamas savo meną, kalba apie tai, kas rūpi jam pačiam, ir tik tada tikisi kuratorių etc. dėmesio. Antruoju atveju menininkas iš pat pradžių labiau dirba su vadybiniu kontekstu - domisi tam tikromis „madomis“, studijuoja bienalių, prestižinių galerijų dėsnius, stengiasi į tą kontekstą patekti ir jame įsitvirtinti. Matome, kaip puikiai suveikė daug metų kurtas ir gludintas Deimanto Narkevičiaus, kaip „didžio vizionieriaus, kino intelektualo“ (straipsniuose sumaniai susiejant tai su Andrejumi Tarkovskiu, tai su Werneriu Herzogu ir t.t.), įvaizdis. Žinoma, jokiu būdu nenoriu sumenkinti Narkevičiaus talento ir jo kūrinių, be to, kalbėdami ir apie Jansą negalime apsieti be įvaizdžio sąvokos... Tiesiog noriu iliustruoti tam tikrą principą. Juk kai kalbame apie Janso, Narkevičiaus, Makarevičiaus kartą ar apskritai apie šiuolaikinį meną ir videomeną, turime pasakyti, kad daugybė menininkų yra panašaus (aukšto) lygio, ir to, kad vieni labiau išgarsėja, nereikia būtinai tapatinti su didesniais gabumais ar kūrinių kokybe. Natūralu, kad išgarsėja tie, kurie daugiau dėmesio skiria vadybiniam kontekstui.

Kita vertus, Evaldas Jansas pastaruoju metu suka kiek kita kryptimi, sakyčiau, tolstančia nuo „kairiojo“ požiūrio. Sakykime, filmas „Garso takelis“ yra praradęs tiesioginį sarkastišką, kritinį užtaisą. Kritine nebent galima laikyti Janso filmo formą, kaip problematizuojančią dokumentikos stereotipus.

Janso „videocitatos“, kalbančios Šarūno Saukos paveikslų galvos, cituojančios paties Saukos mintis „Vartų“ galerijoje, apverčia aukštyn kojomis per daugiau nei dešimtmetį Janso suformuotą įvaizdį ir, matyt, daugelį (bent mane) glumina tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis. Kita vertus, šie kūriniai - gera proga pasižiūrėti į Jansą tiesiog kaip į menininką, kiek prislopinus jo biografinius mitus. O be jų, mano galva, Jansas vis tiek yra vienas gabiausių mūsų šiandienos menininkų, dirbančių su vietiniu lietuvišku kontekstu, nesistengiančiu (bent kol kas) kurti patrauklių, intelektualių saldainiukų, adaptuotų savimi patenkintiems, žinantiems, kokia yra „teisinga“ istorija, turtingiems vakariečiams.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.38 (867), 2009-10-23