Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Galvoje saulė, o kas parodoje?


Dar kartą apie Solomono Teitelbaumo parodą „Baltijos stichija“


Kęstutis Šapoka

Share |
Solomonas Teitelbaumas. Hofmaniški siluetai. 2007 m.
Teko būti Solomono Teitelbaumo parodoje „Maldžio“ galerijoje, o vėliau perskaityti straipsnį „Galvoje saulė, širdyje audra“ („7md“, Nr. 18 (847). Jis sužavėjo subtilia tapytojo asmenybės ir kūrybos interpretacija pagal arsininkų ir litvakų dailės tradicijas. Autorė taip pat atskleidė nacionalinio segmento - žydų religinės tradicijos, draudžiančios atvaizdus - problematiškumą ir Solomono Teitelbaumo kūrybinio kelio dualizmą šia prasme.

Kita vertus, manau, kad dailė ar menas yra patrauklus savo daugiaprasmiškumu ir kad į jį galima pažvelgti įvairiai, keliais rakursais. Pabandysiu į šią parodą pažvelgti kiek kitu kampu. Žinoma, tikiuosi, kad šis tekstas nebus suprastas kaip straipsnio autorės puolimas ar abejojimas dailininko gabumais.

 

Taigi, ką matome S. Teitelbaumo parodoje „Maldyje“? Straipsnio autorė visiškai teisi, rašydama, kad galerijos sienos apkabinėtos paveikslais. Jų yra daugybė. Viena vertus, toks eksponavimo būdas įdomus, nes vien iš tų trijų keturių pavykusių darbų neturėtume galimybės susipažinti su tapytojo „virtuve“, kūrybos keliais ir klystkeliais.

 

Žinoma, pavykę arba nepavykę kūriniai gali būti tik tam tikrame kontekste. Visiškai sutinku su straipsnio autore, kad spalvos S. Teitelbaumo paveiksluose „klykia“, o klyksmas jau gerokai skiriasi, žinoma, ne į gerąją pusę, nuo „dainavimo“, „niūniavimo“, „deklamavimo“. Todėl ir vėl negaliu nesutikti su straipsnio autore, kad paveikslai tiesiog „užpuola“. Jie iš tiesų klykdami, t.y. spalviškai disonuodami (bet ne į dramos, o į parodijos pusę), drįsčiau teigti, gana agresyviai puola, lyg kultūristai, aliejumi/kremu išteptus, „prikočiotus“ raumenis, demonstruojantys pastoziškumą, tariamą filosofiškumą ir metafiziką.

 

Prisiminkime mūsų pastozinės tapybos guru - Ričardo Povilo Vaitiekūno arba Eugenijaus Antano Cukermano - kūrinius. Gerai įsižiūrėję pamatysime, kad jų kūrinių spalvinė gama, potėpis ir, svarbiausia, daugiasluoksniškumas yra nedalomai susiję ir natūraliai išauga vienas iš kito. Sustojama ne tada, kai dažų sluoksnis tampa pakankamai „išsipūtęs“, bet tada, kai pasiekiama maksimali visų plastinių ir dvasinių elementų dermė. Stebėdami kūrinį, gilindamiesi į potėpių archeologiją matome, kaip darbas formavosi, „augo“ ir kurioje stadijoje jis tapo kūriniu. Sunku nesutikti su E.A. Cukermanu, kad „paveikslo kūnas yra integrali jo siužeto dalis“.

 

Krinta į akis tai, kad S. Teitelbaumo kūrinių pastoziškumas (paveikslo kūnas) kartais nėra susijęs su idėja, siužetu (siela). Kyla įtarimas, kad daugelyje kūrinių autorius iš pradžių suformuoja pastozinę masę ant drobės (tam galėtų tikti kad ir gipsas ar kokia panaši nesunki, greitai džiūvanti masė), o tik po to ant tos masės tapo dažais. Tokiu būdu, ant sudžiūvusios masės užtepant net ploną sluoksnį dažų, sukuriama pastozinės tapybos iliuzija.

 

Geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad dažnai potėpių logika nesutampa su pastozinės masės „augimu“. Pavyzdžiui, R.P. Vaitiekūno paveiksluose pastozinis potėpis (arba priešingai - brėžis kitu teptuko galu) dažnai suformuoja kūrinio erdvę, tam tikrą objektą, figūrą ar net apibūdina ją. A.E. Cukermano abstrakcijų pastoziškumas, teptuko judesys yra tiesiogiai susijęs su intelektiniu ir dvasiniu veiksmu.

 

Dėl tapymo ir pastoziškumo nesutapimo figūrinėse S. Teitelbaumo tapytose kompozicijose figūros atrodo tiesiogine žodžio prasme sumaitotos. Atrodo, kad tos vietos, kurios vizualiai turėtų būti „išgaubtos“, yra įdubusios, ir priešingai. O tada formos ir turinio prasmės pradeda prieštarauti viena kitai. Ir „ekspresionistinės deformacijos“ sąvoka, manyčiau, šiuo atveju negelbsti.

 

Į autoportretus dailininkas įdeda kiek daugiau širdies, o, pavyzdžiui, kolekcininko Armoškos, kurį portrete galima supainioti su dar geru tuzinu personažų, ar jo sūnaus (ir kiti užsakomieji) portretai (vėl) desperatiškai klykia prievartaujami, dirbtinai ir grubiai plėšiami iš jautrios Teitelbaumo sielos. Jie rėkte rėkia: „Leiskite man tapyti tai, ką aš noriu!“

 

Akivaizdu, kad tapytojas siekia ir dramatizmo, ir kartu paveikslo gražumo pačia tiesmukiausia prasme, bet šių siekių organiškai sujungti į viena jam nepavykta. Tiesa, peizažuose spalvinė S. Teitelbaumo klausa kiek atsigauna ir retkarčiais vėl suskamba kokia harmoningesnė, skaudesnė gaidelė. Vis dėlto galima sakyti, kad daugelį kūrinių Teitelbaumas ne kuria, bet daro - suvokia kaip prekę. Čia kyla vidinės būtinybės, dramatizmo ir apsimetinėjimo dilema, nes panašu, kad dailininkas jau stovėdamas prieš tuščią drobę nori patikti ir įtikti potencialiam žiūrovui (ar pirkėjui).

 

Galbūt S. Teitelbaumui už nugaros buriasi kokie nors patarėjai, kurie geriau už patį dailininką žino, koks turi būti „tikrasis“ menas. Bet tada, neabejojant tapytojo gabumais, kyla klausimas apie talentą. Nes talentas - tai ne mechaniškas gabumų eksploatavimas ir ne galerininkų suformuotas įvaizdis, o atsakomybė, savarankiškumas, konfliktas su aplinka ir ypač gebėjimas matyti savo, o ne užsakovų akimis (nors tai turbūt irgi savotiškas talentas). Gal ir tą ankstyvųjų S. Teitelbaumo kūrinių melancholiją, kuria mes kadaise taip žavėjomės, tiesiog pasufleravo labiau dailėje nusimanantys patarėjai - dėstytojai? Tada - kuriuose kūriniuose tikrasis S. Teitelbaumas?

 

Žinoma, nekyla abejonių, kad Solomono Teitelbaumo kūriniuose atsiskleidžia „būties tragizmas“ ir „kūrėjo drama“. Bet tapytojas įtikino ir tuo, kad gali egzistuoti net keli „dramatizmo“ lygmenys, adaptuoti skirtingų socialinių sluoksnių (ir išsilavinimo) atstovams.

 

Toks, manyčiau, yra ir šios parodos S. Teitelbaumo kūrinių tragizmas - gerokai pasaldintas, papuoštas rožytėmis ir gulbelėmis, lengvai vartojamas ir greitai virškinamas.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.20 (849), 2009-05-22

Versija spausdinimui

Komentarai

tdnMyeMmkJJ, 2011-08-05 07:03

Whoa, things just got a whole lot eeasir.

Lapė, 2009-05-29 18:00

Pasirodo galima apie meną parašyti žmonių kalba. Kai rašantis žino, ką nori pasakyti, tai pasako paprastai ir aiškiai, sudėlioja tam tikrus orientyrus ežiukams rūke. Pagarba.

zfnzdn, 2009-05-28 19:46

Kęstuti, tapyk

Tirlim pom pom, 2009-05-26 00:25

Geriau kas pasakys, kad Saliamonas issivaduos is Armoskos tironijos? Gal kada mama to panores?
O gal paciam dasus, kad gali buti laisvu ir nepriklauomu nuo nieko tapytoju.....

sekmadienio komentaras, 2009-05-24 11:38

Kesturis Sapoka geriausias siandienos dailes kritikas. Sis straipsnis traukia dar ir del to, kad yra parasytas be tulzingos pagiezos ar piktdziugos. Profesionalu ir taiklu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti